Neperskaitytos knygos

2008-06-02

Visų pasaulio knygų neperskaitysi. Dėl to kartais apmaudu būna. Bet tikrai nesmagu tada, kai nusiperku knygą ir nesugebu jos įveikti. Nors pamačiusi, kad galiu ir neištempti iki pabaigos, labai gilinuosi, bandau įžvelgti kažką įdomaus. Deja, kartais nepavyksta.

Šįkart iki galo neperskaitytų knygų sąrašą papildė dvi lietuviškos: Arkadijaus Vinokuro “Eroto glėbyje“ ir Juozo Erlicko “Knyga“. Jokiu būdu nesakau, kad tos knygos blogos. Jos labai geros. Šiek tiek keistos, reikalaujančios atidumo ir pamąstymų ties kiekviena pastraipa. Abi nėra vientisi romanai – tai novelės.

Net nežinau, kodėl pradėjusi jas skaityti, palikau, paskolinau kitiems, tada vėl skaičiau ir vėl palikau lentynoje. Kai nėra vientisumo, dingsta intriga. Galbūt per daug mąstyti šiuo metu nesinori. Užtenka ir kitų rūpesčių nei pašlijusi Lietuvos visuomenė ar intymumo stoka santuokoje. O gal tiesiog nei viena, nei kita šiuo metu man nėra aktualu, kad gilinčiausi. Gal dar pribręsiu.

Atsimenu, kai seniai seniai mūsų namuose atsirado Johno Irvingo “Cirko sūnus“. Tai perskaičiau 20 puslapių ir užverčiau. Nes buvo žvėriškai nuobodu… O po kokių 4 metų išsitraukiau. Perskaičiau tuos pačius 20 puslapių ir likusius 675 per kelis vakarus. Nes buvo taip įdomu! Iki šiol galvoje sukasi skaitant susikurtas filmas apie Indiją. Tai, manau, subręsiu ir toms lietuviškoms knygoms.

Na, o dabar apie perskaitytas knygas. Juk jos daug įdomesnės, ar ne? Džiūgauju, kai knygynuose pamatau išpardavimus. Kad tik jų daugiau būtų… “Pegaso” knygyne kelis kartus pigiau įsigijau Agotos Kristof “Storas sąsiuvinis“ ir Alberto Sanchezo Pinolio “Šalta oda“. Pastaroji – labai keista. Apie tolimą mažytę salą, kurioje du vienišiai kovoja su pusiau žmogiškomis jūrų pabaisomis. Šaudo jas, žavisi jomis, netgi prisijaukina ar mylisi. Žinau, kad į pasakojimą reikėjo žvelgti kitu kampu nei tik į fantastikos kūrinį, bet vis tiek šio to nesupratau. Reikės dar susirasti kokių nors interpretacijų ir jas peržvelgti.

Na, o “Storas sąsiuvinis” – mano stiliaus knyga. Supainiota pripainiota viskas. Netgi neatsispyrusi pagundai ir pažiūrėjusi į paskutinius puslapius, nesupratau, kokia ten pabaiga. Tiesa išaiškėja skaitant nuosekliai. Rašytoja pasakoja apie dvynius, gyvenančius kaime pas piktą senelę. Bet vėliau tampa visai neaišku – dviese jie buvo ar tik vienas, gyvenantis iliuzijų pasaulyje? Labai lengva skaityti: šiek tiek iškrypimų, karo, valios stiprybės, meilės ir nuolatinė intriga.

Turbūt pati storiausia mano gyvenime skaityta knyga – Johno Irvingo “Kol tave rasiu“. Gera, kaip ir visos jo knygos. Kadangi rašytojų biografijomis nesidomiu, tai nekreipiau dėmesio į teiginius, kad tai pati “autobiografiškiausia jo knyga” ir skaičiau kaip gerą literatūrą. Ir net neturiu ko prikišti. Kam neįdomus kinas, seksas ir keisti keistų žmonių santykiai, tegu tempiasi namo šitą plytą vien tam, kad sužinotų, kas tatuiruočių pasaulyje yra Jericho rožė.

Esu šiek tiek susidomėjusi psichologija, todėl labai patiko Jedo Rubenfeldo “Žmogžudystės interpretacija“. Perskaičiau beveik vienu atsikvėpimu. Tai detektyvas, bet ne visai klasikinis. Nes visi aiškinimai remiasi ne įkalčiais, o Froido teorijomis. Labai nemėgstu mokslinių veikalų (universitetas atbaidė nuo jų galutinai), todėl šiek tiek daugiau apie seksualumą ir sapnų analizę buvo įdomu sužinoti iš grožinės literatūros.

Dar viena lietuviška knyga: Eglės Aukštikalnytės-Hansen “Mama Afrika“. Bet jos nepadėjau į lentyną, nors knygos stilius ir ne itin patiko. Per daug padrika – lyg laiškai, lyg dienoraštis, lyg specialiai rašyta. Be to, aš, rašydama tokią knygą, šiek tiek mažiau aprašinėčiau savo vaiką ir nervinius priepuolius. Nes tai gal ir ne visai geros įžangos skyriams apie Afrikos ligas ir vietinių nenorą dirbti. Bet nieko, buvo įdomu. Ir nuotraukos gražios, o jų knygoje nemažai. Sudėjusi kažkada skaitytą Karen Blixen “Afrika” ir šią knygas, jaučiuosi kažką sužinojusi apie Afriką. Nusprendžiau, kad labai norėčiau pakeliauti po šį žemyną, bet turbūt dar labiau bijočiau tai daryti.

Kai užplūsta karščiai, noriu sėdėti kokiame nors Italijos miestelyje ar kaimelyje ir valgyti šviežią mozzarella su pomidorais, baziliku ir šiek tiek alyvuogių aliejaus. O perskaičiusi Entonio Kapelos “Vedybų karininkas“ noriu to dar labiau. Tai knyga apie italų virtuvę, pusiau itališką meilę ir ne visai itališką karą. Įtaigiausios vietos buvo apie maistą, nes skaitydama žvėriškai norėjau valgyti. Nežinau, kaip vyrams, bet mėgstančioms virtuvėje pasisukioti (ar tiesiog skaniai pavalgyti) moteriškėms ši knyga turėtų patikti.

Dabar skaitau Katherine Neville “Aštuoni“. Stora, mistiška knyga apie šachmatus ir pasaulinę galią. Kuo toliau, tuo įdomiau skaityti, taigi manau, kad greitai įveiksiu. Ir vėl teks traukti į knygyną…

Kategorija: Knygos, Skaitymai | Komentarų: 26

Jolanta

2008-06-02 13:58

Galima išsitraukti ir senas knygas .Jos kartais nušvinta naujomis spalvomis (kaip ir buvo paminėta). Taigi kviečiu į svečius :)

Salomėja

2008-06-02 18:54

Vedybų karininkas nuosavas? Norėčiau paskaityt…. O’cirko sūus’ vienintelė Irvingo knyga, kur įpusėjau ir nebaigiau…

Blogorama #433 : nežinau.lt

2008-06-02 20:37

[...] Kaip man „Fuko švytuoklė“… Kai kurios knygos turi prinokti perskaitymui. Tikriausiai nedaug yra visiškai neskaitomų, bet jei sunku įveikti, tai neverta kankintis. Kada nors vėliau sueis kaip per sviestą. [...]

Laura

2008-06-03 7:57

Salomėja, nuosavas. Paskolinsiu :)

Dina

2008-06-03 14:26

O man Vinokuras ir jo knyga nepatiko. Fu kažkaip. Toli gražu iki kokybės..

Jolanta

2008-06-05 12:18

Man Vinokuro knyga taip pat pasirodė vidutiniška. Panašu, kad autorius arba mėgino pataikyti į tą skaitytojų ratą, kuriems reikia lengvos erotikos , arba taip išreiškė savo nerealizuotas svajones :))

Antikvaras

2008-09-21 3:48

PARDUODU SENAS KNYGAS !!! YRA 1894 m. ir dar senesniu knygu
PASITEIrAUTI GALITE RASYTI I skype: nauri7
E-mail: naktinis13@one.lt
ARBA TIESIOG PASKAMBINTI nr.864830481 LAIKAS NESVARBU ;)
Vilnius