Kristina Sabaliauskaitė “Silva Rerum III”

2014-03-24

Nu tu velnias, kas per knygos gerumas! Šitaip įtraukti ir nepaleisti, šitaip susukti mintis, kad net galvoti pradedi tuo pačiu stiliumi, kuriuo knyga parašyta… Aš nesu rašytojų garbintoja. Man, kaip asmenybės, jie nelabai įdomūs. Man įdomu tai, ką jie parašo. Aš – istorijų garbintoja. Bet po trijų “Silvų” atiduodu visą savo pagarbą Kristinai Sabaliauskaitei.

Kristina Sabaliauskaitė “Silva Rerum III”

Stilius. Ištisi puslapiai be tiesioginių dialogų, ilgi sakiniai, ilgos pastraipos. Viskas – vieno žmogaus minčių srautas, net ir pasikalbėjimai mintyse atgaminti. Aš nekenčiu tokių knygų! Bet “Silva Rerum” skaitai ne kaip kažkieno mintis, o kaip savo. Ilgi sakiniai įlenda galvon ir vejasi, vejasi mintys viena po kitos. Taip ir sužinai visą istoriją po truputį. O skaityti lengva lengva, iš pažiūros taip tikrai nepasakytum.

Norvaišos. “Silva” ta pati, giminė ta pati, tik laikai jau kiti. Uršulės iš pirmųjų knygų belikęs tik atminimas, kai kur dar ir karo aidai skamba, bet viskas tik tam, kad truputį prisimintume, kas buvo ankstesnėse dalyse ir tam, kad dar truputį supainiotų, nes juk laikui bėgant įvykiai apauga paskalomis kaip kerpėmis – dievai žino, kaip ten iš tikrųjų viskas buvo. Taigi šioje knygoje jau nei karo, nei bado nebėra. Tik didelis Vilniaus gaisras 1748 metais, vienas labai įdomus kunigaikštis, kuriam jo elgesys baigėsi visai neįdomiai, pagrindinio Norvaišos meilės istorija ir dar daugybė smulkių istorijų istorijėlių.

Pramogos. Aš nemanau, kad mano skonio receptoriai būtų sužavėti beveik 300 metų senumo valgiais, bet kai juos aprašo K. Sabaliauskaitė, norisi patekti prie tų stalų ir valgyti, valgyti, valgyti. Ką čia maistas, man įdomu buvo netgi apie baletą ir šokius skaityti! Jau nė nekalbu apie intymius kūno ir dvasios reikalus :)

Vertinu: 10/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 4

liu

2014-03-24 18:26

Skaičiau ir neapleido jausmas, kad knyga ne parašyta, o padaryta t.y. mechaniškai sukonstruota pagal visas taisykles ir “sukalta” vos ne kaip filmo scenarijus.
Man, lyginant su pirmosiomis silvomis, buvo per paprasta, nuspėjama – veikėjų ir siužetinių linijų mažoka, patys personažai – plokšti, stereotipiški, neevoliucionuojantys romano eigoje, telpantys į lentynėles ir iš tų lentynėlių taip ir neišlipantys. Kad ir jurodivo prototipas Martynas Mikalojus – toks užtaisas, tokios galimybės pačiame personaže užkoduotos. O lieka iš jo tiek nedaug – super genijus kitų akyse ir istorijos puslapiuose pavirtęs kvailiu pervertu. Ir skaitytojui, tiesa pasakius, jo paveikslas tapomas vienareikšmiškai – jam nuo pat pradžių aišku, kas ir koks tas Martynas, tai kas, kad sergantis ir aplinkinių neteisingai suprastas. Pats Pranas Antanas irgi toks – aiškus ir suprantamas, žmogiškai visiškai suvokiamas, nors ir mistinių patirčių bei išsprogdinančios erotinės ekstazės ragavęs. Nelabai ką tos patirtys jame keitė, nelabai ką ir toji ekstazė pridėjo.
Taip, galima sakyti kad romano paskirtis kitokia, be to nuolat akcentuojamas individo ir laikmečio, nepermaldaujamos istorijos santykis tarsi paverčiančius juos iš karto sustingdytom istorinėm figūrom. Bet jei jau leidomės į jųjų žmogiškumą, tai išauginti iš jo, manau, buvo galima tikrai daugiau.
Vienintelis dalykas ko iš Sabaliauskaitės neatimsi – istorinio laimečio vaizdumas. Viskas tarsi raidėmis ištapyta, taip aišku, taip gyva ir taip informatyvu, kad jautiesi veikiau ne knygą perskaitęs, o kokį XVIII a. dailės albumą atidžiai ištyrinėjęs. Už šitą malonumą tikrai galima trečiajai silvai bei jos autorei dėkoti.

Laura

2014-03-24 18:33

Bet mes visi tokie dažniausiai – paprasti, žmogiškai suvokiami. Kažkas gyvenime tvyksteli kaip žaibas ir vėl viskas po senovei. Ne visiems lemta dėl savo proto galimybių mokslininkais patapti, ne visiems ekstazės gyvenimus pakeičia. Aš kaip tik džiaugiuosi už tokius įmantriai neįmantrius veikėjus.
Tiesą sakant, man kaip tik buvo nenuspėjamas Norvaišos likimas. Galvojau, kad jo gyvenimas keisis bene kardinaliai. O čia viskas liko kaip buvę :)

jolanta

2014-03-27 20:12

Niekada gyvenime neskaičiau tokių monologų – neįveikdavau. O šįkart stabdydavau save, kad liktų nakties ne tik knygai , bet ir miegui. Labai patiko pati kalba – senovinė, šiek tiek juokinga šiuolaikiniam žmogui, bet tokia miela… Esu sužavėta:)

Inese

2014-06-30 9:37

Gaidu tulkojumu latviski! Esmu ar šo grāmatu pārņemta!