Kristina Sabaliauskaitė “Danielius Dalba & kitos istorijos”

2012-11-18

Perskaičiau knygą keliais ypais. Turėčiau daugiau laiko, būtų užtekę vieno vakaro. Bet gal taip ir geriau – spėjau viską suvirškinti, pasijuokti ir šį bei tą “Google” pasitikslinti. Na, pvz., kilo noras pažiūrėti, kaip atrodo J. Ivanauskaitės kapas :)

Kristina Sabaliauskaitė “Danielius Dalba & kitos istorijos”

Bendrai. Daug kas sakė, kad šita knyga ne tokia, kaip “Silva Rerum”. Aišku, kad ne tokia, rašytoja ir neprivalo vėl kurti apie senąjį Vilnių. Bet stilius tai tas pats. Tas pats nerealusis sarkastiškasis, kurį įsimylėjau praeitose knygose. O apie senąjį (praeito amžiaus pirmos pusės) Vilnių irgi yra istorijų, ir ne viena.

Veikėjai. Jie dažniausiai bevardžiai, tačiau truputį realūs, sulipdyti iš kelių tikrų veikėjų arba tiesiog stereotipiniai. Pvz., sovietinis dėdulė iš “Vilniaus vėtrungių” – tai tikrai kelių žinomų asmenų mišinys, o “Mirtis Vilniuje” – be pavardžių, datų – pati tikriausia istorija. Pats Danielius Dalba, žinoma, išgalvotas (Tik nesakykite, kad pats įtikėjote savo egzistavimu… Nagi, nagi… Negali būti, kad pats savimi patikėjote. Negi galėjote patikėti, kad galite egzistuoti tikrovėje?), bet kiti veikėjai atpažįstami. Todėl ir teko kartais googlinti, kad pasitikslinčiau :)

Kas patiko labiausiai. “Žeismastis”, “Filomena važiuoja į Londoną” (ypač pabaiga), “Juodieji Franko perlai”, “Danielius Dalba”. Iš “Vilnerio sugrįžimo” buvo įdomiausia skaityti apie Vilnių. Labai norėjosi trumpam atsidurti tame jau nebeegzistuojančiame Vilniuje, nes jis toks, na, toks… Turbūt K. Sabaliauskaitė pati mielai jame atsidurtų. Kitaip juk nerašytų šitaip:

“…jis prisiminė žydinčių liepų kvapą, ir tai, kaip saulės šviesa krenta pro jų lapus ant grindinio dulkių, kaip kvepia atsilaupę, įskilę gatvelių mūrai, į siena dunksi medinis atverto lango rėmas ir monotoniškai barška vėjo klebenamos fortkės kablys, o kažkas, gatvelių labirinto gilumoj, taip pat monotoniškai klysdamas vis toje pačioje vietoje, skambina neįveikiamąjį Mozarto “Turkų maršą”, ir kažkas kitas taip pat užsispyrusiai spaudžia vidur kiemo stirksančios vandens rankeną, ir vanduo aidžiai, kaip bažnyčios vargonai, pliūpsnių akordais gaudžia į skardinį kibirą.”

Dar nerealus Danieliaus Dalbos personažas, su kuriuo, įtariu, K. Sbaliauskaitė kažkiek susitapatina. Žodžiu, negaliu knygos vertinti blogai, nes jai nieko netrūksta. Net neverkiau, kad tai ne romanas. Jei kas ir blogai, tai tik tiek, kad per plona :)

Vertinu 10/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 3

Salomėja

2012-11-18 19:28

Vilnius iš citatų gi niekur nedingo, yra tokių rajonų. Tas pats Užupis, žengus porą žingsnių nuo pagrindinių gatvių, Šnipiškės, ar senamiesčio dalis vadinama stoties rajonu :) Dar tebegalima gaudyti nuotaikas.

Jau du atsiliepimai šiandien apie šią knygą, kurie mane gundo įtraukti į geidaraštį. Kažkaip netraukė. Nes apsakymai. Nes lietuviški apsakymai (šiuo atveju visada tikiuosi to Gaveliško niūrumo, kryželio ir per langą bėgančio lietaus lašo :) ). Bet iš šitų atsiliepimų matau, kad greičiausiai man patiktų.

Laura

2012-11-18 22:00

Žinau, kad nedingo, Užupį gerai pažįstu :) Tik ten visas veiksmas senamiestyje, kur dabar Stilių restoranai, viešbučiai ir t.t. Jei tiksliau, tai į tokį senamiestį norėčiau laiku nusikelti.
Čia labai sabaliauskaitiškas stilius, manau, kad patiks :)

Artūrčikas

2012-12-10 19:07

Turiu tris jos knygas. Mėgaujuosi…Iki Danieliaus dar “nepriėjau”. Bet jaučiu, kad tuoj antra Silvos Rerum dalis bus suvalgyta.