Knygos turinys ir stilius

2007-11-12

Niekada nelaikiau savęs knygų graužike, bet, matyt, tokia esu. Negraužiu mokslinės literatūros ar sudėtingų filosofinių knygų. Knyga man – atsipalaidavimo būdas. Žinoma, kaip nežiūriu LNK realybės šou ar kitų panašių laidų, taip neskaitau ir pigių romanų. Tiesiog negaliu fiziškai.

Bandžiau perskaityti vieną iš “Aistros” serijos – “Magnato kerštas” (buvo nemokamas – priklijuotas prie žurnalo), tačiau nepasisekė. Perskaičius vieną puslapį visai nenorėjau skaityti kito, todėl įveikusi ketvirtadalį knygelės, padėjau ją į šalį – skaitymo bado laikams. Čia tuomet, kai labai norėsiu skaityti, bet neturėsiu ką.

Man knygose svarbus stiliaus užbaigtumas. Stengiuosi skaityti lietuviškai, nes gimtąją kalbą moku idealiai, todėl nereikia užkliuvus už nepažįstamo žodžio svarstyti, ką jis reiškia. Nesvarbu, kad galiu skaityti ir vokiškai, ir angliškai, renkuosi lietuvišką vertimą. Todėl man jis labai svarbus. Nenoriu jausti, kad čia vertimas iš vokiečių, o čia – iš anglų kalbos. Tai gadina stilistiką ir skaitymo malonumą. Nepatinka ir knygos, parašytos tai meilės romano, tai istorinio veikalo stiliumi (išskyrus atvejus, kai taip rašoma tyčia). Žinoma, čia jau kalti ne vertėjai, o rašytojai. Nejaugi kai kurie žiūri tik į tai, ką rašo, bet pamiršta, kaip rašo?

Kai sentimentalioje istorijoje atrandu iš konteksto krentantį tarptautinį žodį (tai mėgsta lietuvių rašytojai), knyga iškart praranda pusę savo žavesio. Mat tuomet skaitydama galvoju “Kas čia per nesąmonė? Ar negalėjo parašyti taip ir taip?” ir galvoje susikurtas filmas romano siužetu išsitrina.

Per kelis mėnesius perskaičiau nei daug, nei mažai knygų – 10,5. Knygų skaitymo eiliškumo tikrai neprisimenu, todėl grupuosiu pagal rašytojus. Trumpai apie jas:

Viktoras Pelevinas “Skaičiai. Kadangi eidama iš mokyklos skaičiuodavau žingsnius nuo elektros stulpo iki krūmo ir panašiai, turiu savo mylimus keturis skaičius, o ruošdama salotas suskaičiuoju, kiek ridikų supjausčiau, ši knyga man buvo kaip tik. Tiesa, tiek, kiek knygos herojus, neišprotėjau. Bet rekomenduoju visiems, mėgstantiems skaičius. Be “Skaičių” šioje knygoje yra dar keli apsakymai, tačiau net nebeprisimenu apie ką jie. Skaičių manija man patiko labiausiai.

Viktoras Pelevinas “Generation P ir yra ta pusė knygos. Aš jos tiesiog neįveikiau. Perskaičiau pusę ir atidaviau, nes… šizofrenija yra gerai, bet kartais jos būna per daug. Be to, per sunkus tekstas atsipalaidavimui. Arba reikia skaityti visiškai nesigilinant. Be to, įdomi buvo tik pradžia, o kuo toliau, tuo sunkau man ji skaitėsi. Beje, visokiems a la reklamos ir rinkodaros žinovams būtų pravartu skaityti ne “kaip užsidirbti milijoną”, o būtent šitą knygą.

Viktoras Pelevinas “Šventoji Vilkolakio knyga. Daug filosofijos ir politikos. Skaitant apsimiegojus gal ir nelabai gerai, bet įtraukia savo pagrindine mintimi. Nors ir ne detektyvas, įdomu, kas bus toliau. Sužavėjo ne įdomios mintys, o pati knygos idėja. Todėl prisipažinsiu – kelias nuobodžias vietas praleidau, kad galėčiau greičiau sužinoti, kaip vilkolakiams sekasi meilės reikalai.

Vladimiras Sorokinas “Ledas – gal tai ir rimta knyga, bet aš ją suvalgiau kaip gerą jumoro, keiksmažodžių ir sekso scenų rinkinį. Skaitant per daug paviršutiniškai gali pasirodyti lėkštoka, bet yra gerų minčių. Tiesa, Nyčės antžmogio filosofijos aš joje neįžvelgiau, o greičiau priėmiau kaip pasišaipymą iš šiandienos. Patiko tikras rusiškas knygos stilius. Kaip senuose geruose filmuose.

Haruki Murakami “Prisukamo paukščio kronikos. Kaip sako Salomėja, tai įdomi knyga apie nieką. Žinoma, daugiau nei 600 puslapių apie gyvenimą ieškant katino, bendraujant su trimis žmonėmis ir kartais sėdint šulinyje gali pasirodyti nuobodoki, bet H. Murakami sugeba net iš to man galvoje sukurti puikų scenarijų japoniško stiliaus filmui. Kur daug tylos, daug apmąstymų, bet atsitraukti negali.

Haruki Murakami “Kafka pakrantėje. Va čia jau yra veiksmo. Prasidėjo knyga beveik kaip iš NSO paslapčių kronikos, bet siužetas persikėlė ir į rimtesnius įvykius. Man labai patinka, kai skaitai ir imi suvokti, kas ir kodėl čia taip galėjo atsitikti, imi susieti žmones ir jų likimus. Nors istorija kaip ir be pabaigos, galima susikurti savo. Šiek tiek neaiškumų juk lavina vaizduotę.

Džonas Irvingas “Sidro namų taisyklės. Bene vienintelė Dž. Irvingo knyga, kurios nebuvau skaičiusi. O štai filmą mačiau. Ir turbūt tai bene vienintelis filmas, kuris savo emocionalumu man patiko labiau už knygą. Tikroji istorija gal kiek per daug ištęsta – skaitai skaitai ir pamiršti, apie ką čia. Visgi negaliu pykti – tai jau klasika. Ir iš tikrųjų gera. Turi susigulėti galvoje.

Herbjorg Wassmo “Bėgimas nuo Franko. Po “Toros” tikėjausi kažko panašaus, todėl iš pradžių šiek tiek nusivyliau. Vieta – ne Norvegija, veikėjas – ne maža mergaitė. Bet nieko, įpusėjau ir užbaigiau vienu ypu. Man itin patinka H. Wassmo rašymo stilius, todėl susigyvenu su naujais jos herojais. Tiesa, priekaištas leidyklai – kodėl reikia išleisti pirmą trilogijos dalį, tada naują knygą ir aiškinti, kad trilogija “jau verčiama”. Kvailas sprendimas.

Cleveland Amory “Katinas, kuris atėjo per Kalėdas. Kai turi katę ar katiną (o turiu pastarąjį) neįmanoma sulaikyti šypsenos skaitant šią knygą. Kiek panašumų atradau tarp savo augintinio ir knygos katino! Garsiai skaičiau citatas draugui ir po to abu garsiai juokėmės. Mano katinas irgi nereaguoja į “čionai” (tik į meilius kvietimus), nori, kad kamuoliuką jam atneščiau aš ir nepripažįsta kitų gyvūnų. O aš, savo ruožtu, kaip ir knygos katino savininkas, nenoriu žinoti, kad visos katės elgiasi taip, kaip ir mano. Bet kad perskaitytum tokią knygą, tenka su tuo susitaikyti.

Francas Baueris “Didžioji Hitlerio meilė. Čia ta knyga, kurios idėja gal ir nebloga, bet stilius ir vertimas buvo žiaurūs. Radau galybę korektūros ir vertimo klaidų. Žinoma, pirkau knygą gana pigiai Rimi, be to, ji gana stora, todėl pinigų nebuvo gaila. Beje, buvo visai gerai prisiminti ir pagilinti istorines žinias, nors knygoje anaiptol ne viskas tiesa. Bet žinias pagilinau naršydama internete ir tikrindama faktus.

Kategorija: Knygos, Skaitymai | Komentarų: 4

Salomėja

2007-11-12 22:44

Man tai fainiausia, kad visas šitas knygas žinau. Arba pati daviau, arba iš tavęs gavau. Po tavo įrašo atsiminiau, kad labai noriu Sidro namus, filmo variante pamatyt… Nes regis ten labiausiai meilės istorija išryškinama? Kažkaip niekaip nepavyksta man užtikt to filmo.

Laura

2007-11-12 23:06

Aha, ten meilės istorija svarbiausia. Kaip ir visuose filmuose. Bet ir baigiasi tuomet, kai Kendės mylimasis grįžta iš karo invalidas. Beje, labai graudi pabaiga, net apsiverkiau :)

Jolanta

2007-11-13 12:48

Perskaičiusi Pelevino “Skaičiai” pradėjau net save įtarinėti, ar nesu patologiškai prisirišusi prie skaičių “magijos” :)) Ypač atkreipiau dėmesį į šakutę, nes ten yra ir trys ir keturi :)). Anksčiau nepatebėdavau. (kas skaitė, žino, ką aš manau) Verta dėmesio knyga.

shape

2007-11-15 17:09

is Pelevino siulau ‘Ciapajevas ir Pustota’
highly highly recommended :)