Dieter Breuers “Velnio vardu”

2012-12-21

Galiu drąsiai šią knygą pavadinti metų knyga. Metų nuobodžiausia, neįdomiausia ir sunkiausiai skaitoma. Kad viskas eis tik blogyn supratau jau įtrečdalėjus, bet kažkaip buvo gaila mest. Todėl retkarčiais prisėsdavau ir vargais negalais įveikdavau skyriuką.

Dieter Breuers “Velnio vardu”

Istorija. Iš pradžių pasakojimas lyg ir buvo nuoseklus (tą pirmą trečdalį), vėliau visos istorijos ėmė pintis laikmetyje. Šiek tiek iš 16 a., šiek tiek iš 17 a., po to 15 a. Daug kur minimas trisdešimties metų kartas, kaip turėjęs įtakos raganų medžioklėms, bet tik paskaičius apie šį karą išsamiai kitame šaltinyje, ėmiau suprasti, kodėl. Žodžiu, knyga prasta ne tik rašymo stiliumi, bet dar ir dėstymu.

Raganos. Vienintelis dalykas, kuris buvo iš tiesų įdomus – tai sužinoti, kaip ir kodėl tos raganos būdavo surandamos bei kankinamos. Bet tai įdomu paskaityti vieną kartą. Na, užtvirtinimui antrą kartą. Bet ne kokius 20 kartų tą patį per tą patį… Tai vieną bobelę nukankina, tai kitą… Ir viskas vienodai, skiriasi tik pavardės. Keli šimtais puslapių, o informacijos kokiai 50-čiai.

Tamsumas. Mane šiurpina žmonių tamsumas. Ir ne bet kada, o reformacijos, baroko amžiuose. Bet, kai pagalvoji, jog dar ir dabar išsivysčiusioje Lenkijoje vykdoma nemažai egzorcizmo seansų ar moksleiviai yra apsėdami velnio, tai kuo gi čia stebėtis.

Vertinu 1/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0