“Džeinė Eir” – jau klasika, o “Rebeka” gerokai lengvesnio turinio. Nepaisant to, kad vienoje veikėjai važiuoja karietomis, o kitoje – automobiliais, dvarai, sėdėjimas prie židinio, ir ceremonijos yra tokios pačios. Netgi pagrindinė mintis – kad vyro sielos vis nepaleidžia buvusi žmona – yra tokia pati. Ir netgi abiejų knygų pabaigoje yra po didelį gaisrą. Žodžiu, susitikusios šios dvi merginos turėtų apie ką pašnekėti :)

Siužetas labai “browniškas”, t.y. holivudinis. Atkasė vieną daiktą, tada rado povandeninių stebuklų, atsirado ir blogiukų, ir meilės istorija, o galiausiai viskas susprogo. Bet didesnis klausimas man kyla ne dėl siužeto, o dėl stiliaus. Gal rašytojas labai domėjosi viskuo prieš kurdamas, gal šiaip norėjo pademonstruoti žinias, bet prikišo tiek terminų, smulkmenų, techninių detalių ir viso kito, kad vietomis atrodo, jog skaitai ne grožinę literatūrą, o fizikos arba istorijos vadovėlį. Nuobodu. Pvz., vietoj to, kad parašytų “atidarė liuką ir išlipo”, reikia skaityti visą pastraipą apie tai, kaip suko liuko rankenėlę, kam ji reikalinga ir kaip veikia, tada apie fizikines jėgas atidarinėjant liuką, dar keli sakiniai apie tai, kaip žmogus kelia koją… Žinoma, perdedu, bet vis tiek stilius toks.

Ir dar: visi knygos veikėjai yra puikūs istorijos žinovai, senųjų kalbų išmanytojai, narai, straigtasparnių pilotai ir kapitonai, įvairiausių ginklų ekspertai ir kovinių sporto šakų žinovai iš karto. Na na, tokių herojų nebūna net ir filmuose. Tikrai persistengta.

Įpratau skaityti rytais. Atvažiuoju į darbą per anksti, tada sėdžiu mašinoje arba ramstau palangę ir skaitau. Jau ne vieną knygą taip suskaičiau. Pastaroji labai gera buvo: Juan Marse “Driežo uodegėlės”. Aš net negalėčiau pasakyti apie ką ji. Gal apie karą, apie gyvenimą, kerštą, neapykantą ir apie meilę truputį, apie fantazijas, troškimus, apie skausmą ir prievartą. Supintos 12-mečio berniuko fantazijos su realybe. Nors tikrasis pasakotojas – dar negimęs vaikas, kurio likimas paaiškėja tik paskutiniuose puslapiuose. Vietomis net sunku atskirti, kas pasakoja. Bet istorija tokia gera, kad beveik viską imi pats išgyventi. Kadangi vaikystėje buvau siaubinga svajoklė ir gan lakios vaizduotės, nesunku buvo suprasti tą 12-metį.

Svirpliai ausyse, serganti nėščia mama, dingęs maištautojas tėvas su prarėžtu užpakaliu, lakūnas odine striuke ant sienos, apsimetėlis policininkas, prievartaujamas ir mušamas storulis draugas (jam ir reikia tų uodegėlių… hemarojui gydyti), kava su cukrumi, kinas, paliegęs šuo ir karštis. Labai gerai viską įsivaizdavau, gal todėl atrodo, kad ne knygą skaičiau, o filmą žiūrėjau.

O aš galvojau, kad man nepatinka ispanų rašytojų knygos. Bet po “Nados” ir “Driežo uodegėlių” imu keisti nuomonę. Dabar dar labai reikia “Merginos aukso kelnaitėmis“. Kai jau žinau rašymo stilių, įtariu, šita turėtų būti gera.

Be to, apsilankymas knygyne man yra toks pats malonumas, kaip skaityti popierinę knygą, o ne skaitmeninę. Taip, čia viena iš tų mažyčių manijų, kurias sau leidžiu. Knygos internete turėtų arba kainuoti gerokai pigiau (na, bent jau minus 5-6 litai nuo kiekvienos) arba būti nemokamai pristatomos, kad sau tai leisčiau. Nors turbūt vis tiek eičiau į paprastą knygyną jų pavartyti, o po to jau užsakinėčiau.

Knyga, pirkta internete yra Peter Hoeg “Tylioji mergaitė“. Geriausia iš mano Hoeg’o skaitytų knygų. Gal todėl, kad pagrindinis veikėjas kažkuo panašus į mane. Arba aš panaši į jį – viską turiu būtinai padaryti pati. Knyga niūroka, daug metaforų, sunkių dialogų bet labai patiko.

Kita Peter Hoeg knyga – “Moteris ir beždžionė“ nebuvo tokia gera. Bet stilius tas pats, todėl nepatikti man ji tiesiog negalėjo. Psichologijos-socialinių santykių-mokslinės fantastikos mišinį Hoeg’as derina idealiai. O šitoje dar ir šis tas naujo – zoofilija. Nors šitas žodis gal ir per grubus :)

Nespręsk apie knygą pagal jos viršelį – šitas posakis knygai Gail Sidonie Sobat “Marijos knyga“ tinka idealiai ir pažodžiui. Nu bet ir parašyk tu man tokią gerą knygą su tokiu viršeliu, kuris niekada nesugundytų jos pirkti :) Arba tas viršelis yra labai gera ironijos dozė. Nes Marija šitoje knygoje tai ta pati, tik visai kitokia. Ir istorija tokia įtikinanti, kad net juokas ima. Rekomenduoju visiems, kurie nėra fanatiškai tikintys.

Edna O’Brien “Vakaro šviesa“ – antra šios autorės skaityta knyga. Vaikystėje skaičiau jos novelių rinkinį, dabar išleistą kaip “Kaimo mergaičių trilogija” (atrodo :) ), tai iki šiol prisimenu. Bet šita knyga gerokai rimtesnė. Motinos ir dukros santykius turbūt sunku pavaizduoti lengvai, ypač tokius komplikuotus. Bet iš esmės vertinu teigiamai.

Christina Jones “Gal ir ne juokai… tad gerai pagalvokite, ko norėti…“ – knyga iš minkštaviršelinių skaitalų vasarai serijos. Gerai sueina tarpuose tarp rimtesnės grožinės literatūros, bet jau lėkštumas tai neišpasakytas :) Toks kaip holivudinės romantinės komedijos scenarijus: buvo vieniša moteris, ėmė gaminti magiškus valgius ir susitvarkė visas gyvenimas. Vat, kaip puiku.

Ian Caldwell, Dustin Thomason “Ketverto taisyklė“ – rašė rašė jaunieji amerikiečiai savo pirmą romaną, sudėjo į jį turbūt viską, ką žino, priedo visą savo studentiškos gyvenimo patirtį ir net nepastebėjo, kad neįdomi knyga gavosi. Beveik 500 puslapių apie maniakišką šifravimą net ir D. Browno gerbėjams gali būti per daug.

Aš prisipažinsiu, bet tikrai nesupratau Antonio Soler’o knygos “Anglų kelias“. Pirmiausia, tai pavadinimą buvau perskaičiusi “AngELų kelias” ir niekaip nesusiejau jo su knyga, tada nesupratau esmės ir prasmės ir visai nesupratau, ką ir kodėl jaučia veikėjai. Gal buvau per mažai įsigilinusi, bet bendras įspūdis ją perskaičius yra nekoks. T.y. visiškai joks.

O štai David Bienkowski “Nieko“ yra viena geresnių pastaruoju metu skaitytų knygų. Jei imsitės skaityti ir truputėlį užknis lenkiški keiksmažodžiai, vis tiek būtinai perskaitykite viską iki paskutinio sakinio. Nes jis gali prajuokinti iki ašarų, iš tikrųjų. O šiaip knyga, nors ir apie Lenkiją, labai tinka ir Lietuvai. Kapitalistinis smegenų plovimas, tualetinio popieriaus ir kepurės snapelio standartai… Patiks :)

Jau kažkur minėjau, kad Johno Irvingo “Naujojo Hampšyro viešbutis“ yra antra arba gal net pirma labiausiai patikusi jo knyga. O perskaičiusi esu visas lietuvių kalba. Knyga labai irvingiška, su visais jam būdingais atributais: Viena, meškomis, prostitutėmis, sportu ir kt. Suvalgiau greitai ir skaniai. Beje, radau labai juokingą lentelę apie Irvingo knygų tematiką (pasukit žemyn).

Tahir Shah “Kalifo rūmai: metai Kasablankoje“ kaip pradėjau skaityti, taip ir nesustojau. Taip gražiai ir juokingai mokėti papasakoti apie svetimą šalį, paminint visas jos gėrybes ir blogybes, sugeba tikrai ne kiekvienas. Skaičiau ir norėjau, kad nesibaigtų. Bet į Maroką gyventi nevažiuočiau. Mane per daug užknistų jų darbo stilius, kuris čia ir aprašytas.

Adrian Mathews “Vaistininko namai“ – kaip galima šitiek daug parašyti apie visišką nieką? Nusivyliau knyga. Skaičiau skaičiau, o perskaičiusi supratau, kad buvo neįdomu. Apie neva niekam nežinomą pirmąją pasaulyje nuotrauką, sukurtą gerokai anksčiau nei visi mano, galima buvo parašyti ir trumpesnį romaną. Ir gal net visai ne tokio stiliaus.

Paaugliškų filmų periodiškai nežiūriu, taigi patį filmą pamačiau prieš daugiau nei savaitę po to, kai bimbinėdama namie viena akimi spoksojau MTV filmų apdovanojimų kartojimą. O tada griebiausi knygų, nes supratau, kad filmas – kažkoks prastokas rašytinės istorijos trumpinys. Jis nei geras, nei blogas, tiesiog paprastas filmas :) Bet ačiū, kad priminė mielą gabaliuką.

Perskaičiusi knygas supratau, kodėl kilo ta isterija.

Pirma, tai ja tikrai susirgo visos paauglės. Jei man būtų 10 metų mažiau, svaigčiau ir aš. Tikrai. Nu jau tokią gyvenimo meilę, kaip pagrindinis knygos vampyras, tai kiekviena norėtų turėti. Tai ir dūsauja naktimis vampyriškus bučinius sapnuodamos (rimtesni santykiai prasideda tik ketvirtoje knygoje), o po to dar filmas su pasišiaušusiu išblyškėliu…

Antra, skaityti pasakiškai lengva. Skaičiau elektronines versijas (vargšės mano akys, bet neradau kur pasiskolinti, o pirkti neverta) ir keturias knygas įveikiau per savaitę. Popierinės tai iš vis turbūt po dvi vienai dienai :) Stilius kaip ir visų paaugliams skirtų knygų, bet neprikaišiotas žargono.

Trečia, knygose labai daug romantikos, meilės kančių, širdies žaizdų gydymo, gana tikroviško flirto. Neblogai aprašyti ir jausmai, kuriuos ne vienas patyrė paauglystėje. Nuteikia visai maloniai.

Na, ir ketvirta – vampyrai ir vilkolakiai čia tiesiog idealūs, visai kitokie nei įprasta ir jų neįmanoma nemylėti. Vampyrai spindi saulėje, yra labai gražūs ir protingi, romantiški, aistringi, gali būti vegetarai (medžioti tik gyvūnus) ir netgi žmogų įsimylėti. Jie kartais sutaria su karštakošiais, bet žaviais ir tvirtais vilkolakiais. Tiesiog vai vai vai :)

Nagi, puikus mišinys, ar ne? Labai tinkamas tokio amžiaus žmonės, kurie išprotėti gali dėl visko. Ir šypsausi skaitydama atsiliepimus, kad tai geriausios jų kada nors skaitytos knygos (nors kaip knygos jaunimui, jos man patrauklesnės už Harį Poterį), kad tai labai gili ir prasminga istorija, o ne vien tik romanas. Nieko tame baisaus nematau, bent jau kelias knygas bus perskaitę savo noru. Taigi, visi pasipiktinę šia isterija, žiūrėkit atlaidžiau. Praeis.

P.S. Patarimas mokyklinio amžiaus vaikinams. Jei norite, kad jus įsimylėtų pusę kiemo ir mokyklos merginų, paauginkit plaukus, madingai susivelkit ir jokiu būdu nesideginkit. Nepamirškite džinsų, marškinėlių, ir atsainiai užsivilktų marškinių arba laisvo stiliaus švarko. Sėkmė garantuota :)

Tėvai, matyt, numojo ranka į beprasmius ginčus, o ir aš atradau įdomesnių knygų. Bet nuoskauda iki šiol liko. Taip norėtųsi užsukti kada į darželį ir pasiimti tą knygą atgal, nors kažin ar po tiek metų ji tebėra. Galbūt šis nutikimas ir lėmė, kad knygų bet kam neskolinu. Štai Salomėja visada pasitikiu – ji skolintą knygą perskaitys pirmiausia, nors ant stalo lauks krūva savų. Ir grąžins iškart perskaičius. Lygiai taip pat darau ir aš. Nemėgstu laikyti ilgai pasiskolintų knygų, taip kaip ir nemėgstu skolinti jų keliems metams. Štai ir dabar viena knyga marinuojasi nuo gruodžio. Situacija tokia, kad raginti sugrąžinti negražu, o “padovanoti” tikrai nenoriu. Knygos man yra artimi, mieli daiktai, su kuriais sunku išsiskirti ilgam. Aistringai neskaitantys žmonės to turbūt nesupras :)

Šįkart pasiskolintų ne tiek ir daug:

Negaliu pasakyti, kad labai patiko Isabell Allende “Visos mūsų dienos“. Tokia, atrodo, rašyta dėl pinigų. Tradicinis autorės stilius išlaikytas, o ir pati autobiografija skaitosi gerai: kartais liūdna, kartais linksma, kartais intriguojanti. Bet kažkas ne taip. Galbūt pati knygos pradžia, kur I. Allende prisipažįsta, kad jau “reikia” parašyti knygą, ir sudarė tokį įspūdį.

Anotacija žadėjo, kad Mercedes Salisachs “Pokalbis“ bus labai įdomus psichologinis romanas. Nė velnio. Vos įveikiau. Dviejų žmonių pokalbis lėktuve ir vieno iš jų gyvenimo istorija buvo kažkas tokio, ko daugiau nenorėčiau skaityti. Nuobodi, banali, prikimšta sparnuotų frazių iš sveikinimų koncertų knyga. Kodėl perskaičiau visą? Nes jaučiau, kad ji turi potencialo būti gera. Deja…

Šiaip detektyvų neskaitau, bet per išpardavimus nusipirkau Paul Auster “Niujorko trilogija“. Ir nenusivyliau. Trys romanai, kurie prasideda kaip detektyvai, bet virsta skatinančiomis susimąstyti, gal net pamokančiomis istorijomis. Žmonės keičia savo identitetą, praranda draugus, įsijaučia į kitus vaidmenis, perima svetimus gyvenimus. Viskas pateikta labai skaniai. Būtent ši knyga paskatino susimąstyti apie save.

Carmen Laforet “Nada“ yra viena tokių knygų, po kurių sakau: tiktų filmui. Tai reiškia, kad man patiko. Knyga pulsuoja pykčiu, seksualumu (nors sekso scenų nėra nei vienos), vienatve tarp žmonių, noru viską turėti ir baime visko netekti. Romane aprašyti keisti namai ir juose tarsi įkalinta herojė labai įtraukia. Tuo pačiu ir norisi, kad ji iš tų namų ištrūktų, ir bijai, kad kitame puslapyje apie juos neberasi nė žodžio. Keista knyga. Gera knyga.

Nors viršelis nepatraukė, bet girdėti atsiliepimai sugundė įsigyti Risto Isomäki “Sarasvati upės smėlis“. Knyga apie tai, kas bus, kai ištirps ledynai. Džiaugiuosi, kad autorius ne tik pagąsdino, bet ir ištirpdė tuos ledynus. Tiesa sakant, nenorėčiau likusio gyvenimo praleisti valtyje arba Rusijos glūdumoje, o žaliuojantys dumbliai nuo šiol man siejasi su tvanu. Bendrai įvertinčiau neblogai, na, o ekomanams perskaityti tiesiog būtina.

Gordon Dahlquist “Sapnų valgytojų stiklo knygos“ – siaubingo storumo knyga apie… na, geras klausimas, apie ką ji. Gal apie makabriškas puotas, seksą knygose iš mėlyno stiklo, žudynes, intrigas, politiką. Jei knyga būtų bent trečdaliu trumpesnė, įvertinčiau gerai. Bet ji per daug ištęsta, per daug pripainiota, per daug ten vardų ir istorijų. Taip kad pati idėja nublanksta.

Na, Joanne Harris “Ledinukų bateliai“ manęs tikrai nenuvylė. Knyga tokia pati skani, kaip ir “Šokoladas”, “Penki ketvirčiai apelsino” ar “Gervuogių vynas”. Man patinka, kad J. Harris knygose visada randu šiek tiek magijos. Ji tokia paprasta, tokia sunkiai apčiuopiama, kad net nežinai – ar tai tikrai magija, ar tiesiog įtaiga. “Ledinukų bateliuose” tos magijos šiek tiek daugiau, o pati istorija apie spalvingąją Zozi, ir, žinoma, “Šokolado” herojas, lengva kaip pūkas. Knyga stora, o perskaičiau per du vakarus.

Kažkodėl nemėgstu tų trumpučių, neva tai laaaabai gerų knygelių blizgiais viršeliais. Nusipirkusi Alessandro Baricco “Be kraujo“ tuo įsitikinau. Pirmiausia, tai nesuprantu, kam leisti per 20 minučių perskaitomas noveles atskiromis knygomis ir lupti už jas tokius pinigus (mokėjau 5 lt, geriau būčiau ledų dvi porcijas nusipirkusi). Istorija kaip istorija: niūri, žiauri, keista. Na, galbūt skaitant po vieną sakinį ir virškinant jį po pusvalandį, aš tą novelę įvertinčiau geriau, bet iš tikrųjų tai man ji nelimpa, nors tu ką.

Barbara Erskine “Ties tamsos riba“ skaičiau savo neskaitymo periodu, todėl užtrukau labai ilgai. Tarpais mane tas romanas erzino, tarpais stipriai užkabindavo, bet bendras įspūdis susidarė visai neblogas. Bridės, kuri klajojo po svetimą laiką, pasidarė labai gaila, o kvailas daktaras, pamiršęs savo šeimą, ėmė nepatikti, nors galbūt siekta atvirkštinio įspūdžio. O knygoje labai daug niūrumo. Galbūt net neblogas psichologinis siaubo filmas iš jos gimtų.

Vaikišką knygą Michael Ende “Bagalinė istorija“ rekomenduočiau perskaityti visiems suaugusiems. Kad nebūtų tokie pasipūtę visažiniai ir nepamirštų, kas esą. O knygą pasiskolinau, nes man ji iškart sukėlė nostalgiją senam filmui. Ir tą vietą, kai princesė perduoda knygos herojui paskutinę likusią Fantazijos šalies smiltelę, prisimenu labai ryškiai.

Knygos pabrango, todėl išnaudok galimybę, dalyvauk žaidime ir gauk 10 Lt nuolaidą užsakymui el. knygyne “Mano knyga“. Tam užsakyme įvesk kodą, kurį matai viršuje esančiame kupone. Jis galioja dvi dienas, tačiau yra vienkartinis – kupono kodu pasinaudos tas, kuris bus pirmesnis.

Aš irgi neatsispyriau pagundai ir, radusi, šį kuponą kitame tinklaraštyje, nusipirkau knygą “Tylioji mergaitė“. Ją jau seniai gavau ir net spėjau paskolinti :) Parašyk komentaruose, ką įsigijai tu.

Nespėjai sudalyvauti? Ieškok kupono kitur. Žaidime dalyvauja šie blogai:
blog.juokaz.com, itverslas.blogas.lt, darius.bulbukas.lt, eziukasvilniuje.blogas.lt, kaveikti.blogas.lt, kleckas.lt, kleiva.lt, liudas.sodonis.lt, lizi.lt, manoknyga.lt, nemiegu.lt, nezinau.lt, nulis.lt, pocius.lt, pragarovirtuve.lt, radiocool.lt, vonioje.blogspot.com.

Taigi ir dabar dauguma mano perskaitytų knygų pirktos pigiau arba pasiskolintos. Bet tai nėra taip jau blogai – kiek įdomios literatūros atrandu! Netgi įgijau dar vieną mėgiamą rašytoją, kurio kitų knygų labai laukiu išverstų į lietuvių kalbą. Taigi:

Sally Beauman “Likimas“ – baisiai stora (900 psl) ir dirbtina knyga, prikimšta erotinių scenų (kad būtų pikantiška) ir gailių padūsavimų (kad būtų graudi). Jei nebūtų tokia stora, tiktų į “Svajonių romanų” seriją. Nes čia vien tik meilė, kerštas ir visokios nenumatytos aplinkybės. Galų gale knyga baigiasi tragiškai, bet emocijų nesukelia, nes tą tragediją jau buvo galima numatyti įpusėjus romaną. Rekomenduočiau kaip skaitalą visiškai neturint ką veikti.

Visai patiko Annos Gavaldos “Tiesiog drauge“. Irgi storoka, bet suskaičiau greitai ir nenuobodžiai. Knygoje nėra daug veiksmo, užtat ji sukuria smagią paryžietišką nuotaiką. Keisti žmonės, įvairiausiomis aplinkybėmis patekę į vienus keistus namus sprendžia savo dideles ir mažas problemas, o viską apvainikuoja, žinoma, meilė. Bet visai nebanali meilė, kas mane ir pradžiugino.

Man patinka Airijos rašytojai. Beveik taip pat, kaip skandinavų. Todėl patiko ir romantiška Sharon Owens “Arbatinė Šilkmedžių gatvėje“. Kelių žmonių istorijos labai palengva susipina į vieną, ir, kas svarbiausia, jie vieni kitiems ne trukdo, o padeda išgyventi. Sudegęs butas, senatvinis įkyrumas, romantikos trūkumas, neištikimas vyras, senos meilės ilgesys – visos problemos išsisprendžia pabuvus arbatinėje. Knyga, manau, tiktų vienasezoniam serialui. Na, o tokią arbatinę ir aš norėčiau turėti kur nors netoli namų.

Guillaume Musso “O paskui…” buvo nupiginta, bet daugiau litų, nei po nukainojimo, ji tikrai nėra verta. Lėkštoka istorija apie mirties pranešėjus – žmones, kurie žino, kas greitai mirs. Rašytojas savo idėją bandė susieti su meilės istorija ir pamokslais, kad turtas – tai nėra viskas, bet nieko jam nesigavo. Labai daug banalių minčių ir jokios intrigos.

Perskaičiusi “Da Vinčio kodą”, žinoma, norėjau ir Sharan Newman “Iškoduoti Da Vinčio kodą“, bet pervertusi nusprendžiau nepirkti. Ir gerai padariau, nes dabar pasiskolinau, perskaičiau (beje, vargais negalais) ir pamiršau. Tiems, kuriems istorija neįdomu, knyga nepatiks, o tiems, kurie domisi, knyga pasirodys paviršutiniška. O man, kaip besidominčiai kartais, knyga pasirodė nei šiokia, nei tokia. Paaiškinta daug terminų, bet atsirinkti patys neįdomiausi. Pvz., 7 psl apie vieną kartą paminėtą popiežių ir 2 psl apie romane svarbią bažnyčią. Toks jausmas, kad autorė įlindo ne į savo daržą.

Kam kurti pavadinimus, kurie absoliučiai neatspindi knygos? Toks yra Alexander McCall Smith “Draugai, mylimieji, šokoladas“. Draugai ir mylimieji buvo, o štai šokolado – nė kvapo. Na, tik viršelis šokoladiniais saldainiais papuoštas. Būtent žodis “šokoladas” mane suviliojo nusipirkti knygą, bet pasijutau apgauta. Bent jau turinys nebuvo prastas – lengvas, paprastas ir su juokinga intriga, kuri, pasirodo, buvo visai ne intriga.

Na, o mano atrastas rašytojas ir puiki knyga – Tobor Fisher “Kelionė į kambario galą“. Tikras lobis už 5 litus (tiek tuomet kainavo). Knygos herojė tokia sarkastiška, kad mėgautis galima kiekvienu jos sakiniu, galima išsirinkti milijoną citatų ir visos jos bus nebanalios ir iki skausmo teisingos. Turinys nublanksta prieš stilių, nors irgi nėra prastas – niekada nosies iš namų nekišanti moteriškė, kuri pusėje knygos pasakoja savo istoriją, o kitoje pusėje žiūri, kaip sekasi į užsienį išsiųstam sekliui. Žodžiu, šita knygelė yra ta, kurią rekomenduočiau kiekvienam.

Ačiū Salomėjai, kuri, išgirdusi kaip svaigstu nuo pastarosios knygos, padovanojo man ir kitą – Tibor Fisher “Kolekcininkų kolekcionierė“. Gaila, ši buvo ne tokia įtraukianti kaip “Kelionė į kambario” galą, bet stilius išlaikytas tas pats. Daug daug sarkazmo. Nors šįkart įdomiausia buvo idėja: apie žmones ir jų gyvenimus pasakoja sarkastiška, šiek tiek piktybiška ir save labai gerbianti kolekcinė vaza. Tiesą sakant, vaza tokia įsimintina, kad nublanko visas aplink ją vykęs veiksmas.

Herbjorg Wassmo “Stiklinė pieno“ mane šiek tiek erzino tas pienas. Mat herojė gėrė ir gėrė jį nuolat. Bet iš tikrųjų knyga žiauri – apie lietuvę mergaitę, išvežtą Švedijon dirbti prostitute. O ji tokia naivi kvailutė, kad net pikta. Nors kai pagalvojau apie visas tikras istorijas, nutikusias paauglėms iš gūdžių Lietuvos kaimų, turbūt tai nėra neįprasta. Knygos pradžioje aprašyti merginos kankinimai silpnesnių nervų skaitytoją gali priversti pasijausti labai nemaloniai. Ypač jei bandai viską įsivaizduoti ir pagalvoji, kad tokių situacijų būta ir realybėje. Galėtų pagal šią knygą sukurti filmą.

Haruki Murakami “Mylimoji Sputnik“ labai laukiau. Galvojau, perskaitysiu pasigardžiuodama, bet… knygoje neradau siužeto. Jei manęs paprašytų apibūdinti trumpai istoriją, pasakyčiau – buvo moteris ir nebėra moters. O visa kita tik aplinkybės. Žinant, kad H. Murakami nemėgsta kurti įtampos, iš knygos tikiesi bent jau šizofrenijos ar įvykių tąsos. Čia neradau nei vieno, nei kito, todėl šiek tiek nusivyliau.

Todėl ir skaičiau vasarą kiek telpa. Dabar nurimau – ir laiko tiek nėra šiuo metu, ir akytes pailsinti norisi. Jau laukiu žiemos išpardavimų – gal vėl bus knygynuose nuolaidų metas? O vasarą skaičiau štai ką:

Labai greitai perskaityta Katherine Neville “Aštuoni“. Stora, mistiška knyga. Šiek tiek primena D. Browno trilerius, bet ne tokia popsinė. Knyga apie ypatingą šachmatų komplektą, didžiules galias, įpinta su šiek tiek meilės, netikėtų giminystės ryšių… Na, filmą galvoje skaitydama sukūriau neblogą. Sakyčiau, lengva, bet intriguojanti istorija.

Zoe Heller “Skandalo užrašai“ man nepatiko. Ne tiek, kiek nepatiko knygos turinys ar rašymo stilius, bet labai antipatiška pagrindinė herojė. Kvaiša mokytoja, susižavėjusi savo mokiniu ir dėl to labai nukentėjusi – tvarkoj. Bet toks moters kvailumas, pataikavimas ir abejingumas susiklosčiusiai situacijai – visai netvarkoj. Nemėgstu knygose silpnų herojų. Ypač, jeigu tai moterys. Taip ir norisi ją pakratyti už pečių ir pasakyti “Atsipeikėk!”.

Isabel Allende knygas labai mėgstu. Jų skleidžiamą romantišką nuotaiką, gerą aurą, švelnumą. Bet “Apie meilę ir šešėlius“ kažko pritrūko. Kaip visose Allende knygose, taip ir šioje daug meilės, karo ir dėl karo žlugusios bei vėl atgimusios meilės. Bet ši istorija per daug ištęsta, per daug neaiškiai baigiasi, taigi likau šio to nesupratus. Žinau, kad yra ir filmas pagal knygą. Reikės pasižiūrėti, gal jis patiks labiau.

Prasidedant mokslo metams labai reklamavo Maeve Binchy “Mokslo draugus“. Žinau, kad pavadinimas atitiko laiką, bet to mokslo knygoje tai tiek pat, kiek mūsų mokyklose pirmą rugsėjo savaitę. Knyga, galima sakyti, yra apie nieką: gyvenimas, meilė, vakarėliai, išyrančios ir vėl atgyjančios draugystės. Bet visai įdomi. Pirmiausia, patiko rokenrolų laikmetis. Tiesiog jaučiu tą atmosferą. Ir dar tai, kad pagrindinė veikėja – naivi storuliukė, o ne supergražuolė ilgomis blakstienomis.

Visi taip svaigsta dėl filmo apie savo vyriškumą bandančius įrodyti veikėjus, kad įsigijau knygą (viena iš nukainotų). Prisipažinsiu, filmą sąžiningai bandžiau žiūrėti du kartus. Gal ne ta nuotaika buvo, bet abu kartus nemačiau ten nieko, išskyrus gerus aktorius. Neištvėriau tos šizofrenijos. O perskaičius Chucko Palahniuko “Kovos klubą“ jau sugebėjau susikurti galvoje istorijos vaizdą. Nors šis kur tik įmanoma cituojamas šedevras nepaliko man gilaus įspūdžio. Taikus aš žmogus ir nesuprantu, iš kur kiti turi tiek neapykantos šiam pasauliui.

Dar viena knyga, kurią įsigijau pigiau – tai keista, sunkiai skaitoma, bet visai įdomi Michelio Houellebecq’o “Salos galimybė“. Trumpai galėčiau apibūdinti taip: daug sekso ir dar daugiau fantastikos. Knygoje persipynęs degradavęs realus ir šiurpokas ateities gyvenimas. Būtent tie klonuoti, visiškai jokių emocijų neturintys ateities žmonės, ryšius užmezgantys kompiuteriais ir gyvenantis kiekvienas izoliuotuose nameliuose, man ir paliko įspūdį. Tiesiog susimąsčiau, kad nenorėčiau tapti bejausme, savo gyvybines funkcijas palaikančia mineralinėmis kapsulėmis, būtybe.

Matilde Asensi “Paskutinysis Kato“ – dar viena mistiška knyga, tiesiog skirta Holivudo kino studijoms. Vienuolė, pabaigoje atsižadanti tikėjimo, rūstus generolas ir žavus archeologas tiria paslaptingas tatuiruotes, mena mįsles ir vykdo įvairias užduotis. Veiksmo knyga, ne kitaip. Sukišta viskas, kas madinga: lobiai, paslaptys ir bažnyčia. Bet perskaičiau skaniai. Be to, kaip niekada neįveikusiai Dantės “Dieviškosios komedijos“, buvo proga gauti nemažą jos dozę.

Vienintelė į lietuvių kalbą išversta Haruki Murakami knyga, kurios dar nebuvau skaičiusi – “Norvegų giria“. Kaip ir visos jo knygos, nuo šitos taip pat sunku atsitraukti. Ir, kaip ir visos, ji priverčia daug mąstyti apie save, lyginti asmeninius išgyvenimus su veikėjų. Bet, kitaip, nei iki šiol skaitytos Murakamio knygos (išskyrus gal “Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės“), ši nėra šizofreniška. Veiksmo joje nėra. Tik įvykiai. Labai ramūs, bet gilūs išgyvenimai. Knyga apie meilę ir mirtį arba, tiksliau, apie tai, kaip suvokti meilę ir mirtį.

Kažkam iš mano draugų labai patiko Peterio Høego “Panelės Smilos sniego jausmas“. Radau nupigintą ir puoliau skaityti. Po keliolikos puslapių numečiau. Nepatiko visai. Po to prisiverčiau skaityti toliau. Ir ką – puslapis po puslapio ji mane taip “užkabino”, kad negalėjau sustoti. Turinys kaip turinys – toks lengvas detektyvas. Bet panelė Smila tai puiki veikėja. Tokia, kaip ir kitos danų, švedų, norvegų rašytojų sukurtos moterys – vyriška, kieta, žiauroka, bet nuolat lengvai panikuojanti. Kitas žingsnis – pažiūrėti ir filmą. Visą iš eilės, o ne priebėgomis.

Žinot, jei kažkam, tik pradėjusiam mėgti skaitymą, duotumėt Jorge’o Molist’o “Katarų sugrįžimas“, tai žmogus turbūt ilgam atsisveikintų su knygomis. Nes ši tokia lėkšta, kad net sunku aprašyti. Na, būna filmai, kurių niekas net nerodo kino teatruose, iškart išleidžia DVD, tai va čia tokia knyga. Ją reikėtų platinti nemokamai paplūdimiuose, tada sueitų. Kvaila meilės istorija, kvailos pinklės, pati mistiškiausia mistika, kad jau net nebeįdomu ir… net nežinau. Padalinus į dalis išeitų kelios “Svajonių romanų” dalys. Nebrisimenu, ar buvo nupiginta. Jei ne – išmečiau pinigus į balą. Po “Evangelijos pagal Judą” tai antra knyga, kurią perskaičius pagalvojau: “Nu ir šūdas”.

Šįkart iki galo neperskaitytų knygų sąrašą papildė dvi lietuviškos: Arkadijaus Vinokuro “Eroto glėbyje“ ir Juozo Erlicko “Knyga“. Jokiu būdu nesakau, kad tos knygos blogos. Jos labai geros. Šiek tiek keistos, reikalaujančios atidumo ir pamąstymų ties kiekviena pastraipa. Abi nėra vientisi romanai – tai novelės.

Net nežinau, kodėl pradėjusi jas skaityti, palikau, paskolinau kitiems, tada vėl skaičiau ir vėl palikau lentynoje. Kai nėra vientisumo, dingsta intriga. Galbūt per daug mąstyti šiuo metu nesinori. Užtenka ir kitų rūpesčių nei pašlijusi Lietuvos visuomenė ar intymumo stoka santuokoje. O gal tiesiog nei viena, nei kita šiuo metu man nėra aktualu, kad gilinčiausi. Gal dar pribręsiu.

Atsimenu, kai seniai seniai mūsų namuose atsirado Johno Irvingo “Cirko sūnus“. Tai perskaičiau 20 puslapių ir užverčiau. Nes buvo žvėriškai nuobodu… O po kokių 4 metų išsitraukiau. Perskaičiau tuos pačius 20 puslapių ir likusius 675 per kelis vakarus. Nes buvo taip įdomu! Iki šiol galvoje sukasi skaitant susikurtas filmas apie Indiją. Tai, manau, subręsiu ir toms lietuviškoms knygoms.

Na, o dabar apie perskaitytas knygas. Juk jos daug įdomesnės, ar ne? Džiūgauju, kai knygynuose pamatau išpardavimus. Kad tik jų daugiau būtų… “Pegaso” knygyne kelis kartus pigiau įsigijau Agotos Kristof “Storas sąsiuvinis“ ir Alberto Sanchezo Pinolio “Šalta oda“. Pastaroji – labai keista. Apie tolimą mažytę salą, kurioje du vienišiai kovoja su pusiau žmogiškomis jūrų pabaisomis. Šaudo jas, žavisi jomis, netgi prisijaukina ar mylisi. Žinau, kad į pasakojimą reikėjo žvelgti kitu kampu nei tik į fantastikos kūrinį, bet vis tiek šio to nesupratau. Reikės dar susirasti kokių nors interpretacijų ir jas peržvelgti.

Na, o “Storas sąsiuvinis” – mano stiliaus knyga. Supainiota pripainiota viskas. Netgi neatsispyrusi pagundai ir pažiūrėjusi į paskutinius puslapius, nesupratau, kokia ten pabaiga. Tiesa išaiškėja skaitant nuosekliai. Rašytoja pasakoja apie dvynius, gyvenančius kaime pas piktą senelę. Bet vėliau tampa visai neaišku – dviese jie buvo ar tik vienas, gyvenantis iliuzijų pasaulyje? Labai lengva skaityti: šiek tiek iškrypimų, karo, valios stiprybės, meilės ir nuolatinė intriga.

Turbūt pati storiausia mano gyvenime skaityta knyga – Johno Irvingo “Kol tave rasiu“. Gera, kaip ir visos jo knygos. Kadangi rašytojų biografijomis nesidomiu, tai nekreipiau dėmesio į teiginius, kad tai pati “autobiografiškiausia jo knyga” ir skaičiau kaip gerą literatūrą. Ir net neturiu ko prikišti. Kam neįdomus kinas, seksas ir keisti keistų žmonių santykiai, tegu tempiasi namo šitą plytą vien tam, kad sužinotų, kas tatuiruočių pasaulyje yra Jericho rožė.

Esu šiek tiek susidomėjusi psichologija, todėl labai patiko Jedo Rubenfeldo “Žmogžudystės interpretacija“. Perskaičiau beveik vienu atsikvėpimu. Tai detektyvas, bet ne visai klasikinis. Nes visi aiškinimai remiasi ne įkalčiais, o Froido teorijomis. Labai nemėgstu mokslinių veikalų (universitetas atbaidė nuo jų galutinai), todėl šiek tiek daugiau apie seksualumą ir sapnų analizę buvo įdomu sužinoti iš grožinės literatūros.

Dar viena lietuviška knyga: Eglės Aukštikalnytės-Hansen “Mama Afrika“. Bet jos nepadėjau į lentyną, nors knygos stilius ir ne itin patiko. Per daug padrika – lyg laiškai, lyg dienoraštis, lyg specialiai rašyta. Be to, aš, rašydama tokią knygą, šiek tiek mažiau aprašinėčiau savo vaiką ir nervinius priepuolius. Nes tai gal ir ne visai geros įžangos skyriams apie Afrikos ligas ir vietinių nenorą dirbti. Bet nieko, buvo įdomu. Ir nuotraukos gražios, o jų knygoje nemažai. Sudėjusi kažkada skaitytą Karen Blixen “Afrika” ir šią knygas, jaučiuosi kažką sužinojusi apie Afriką. Nusprendžiau, kad labai norėčiau pakeliauti po šį žemyną, bet turbūt dar labiau bijočiau tai daryti.

Kai užplūsta karščiai, noriu sėdėti kokiame nors Italijos miestelyje ar kaimelyje ir valgyti šviežią mozzarella su pomidorais, baziliku ir šiek tiek alyvuogių aliejaus. O perskaičiusi Entonio Kapelos “Vedybų karininkas“ noriu to dar labiau. Tai knyga apie italų virtuvę, pusiau itališką meilę ir ne visai itališką karą. Įtaigiausios vietos buvo apie maistą, nes skaitydama žvėriškai norėjau valgyti. Nežinau, kaip vyrams, bet mėgstančioms virtuvėje pasisukioti (ar tiesiog skaniai pavalgyti) moteriškėms ši knyga turėtų patikti.

Dabar skaitau Katherine Neville “Aštuoni“. Stora, mistiška knyga apie šachmatus ir pasaulinę galią. Kuo toliau, tuo įdomiau skaityti, taigi manau, kad greitai įveiksiu. Ir vėl teks traukti į knygyną…