Popsas yra populiarioji muzika. Muzika, kuri patinka masėms. T.y. – didžiajai daugumai žmonių. Tai kaip gali popsas nevaldyti? Jei jis nevaldytų, nebūtų popsas. Ir nesvarbu, koks tai stilius – savo laiku rokenrolas, disco, RnB ar dar kas nors.

Labai įdomu, ar jei, pvz., man, mano mamai, seneliui, vyrui ir mano šešiametei sesei patiktų sunkusis metalas? Na, ir dar kokiems 2/3 viso pasaulio. Tai juk irgi būtų popsas. Ir supykusi Zvonkė, padainavusi kokią nors publikos nesuprastą miau miau dainą, galėtų sakyti: “Popsas valdo, ar ne”? Siųstumėmės sunkiojo metalo skambučių melodijas, kabintumėme ant sienų tamsius plakatus ir puoštume juos širdelėmis, klausytume metalo troleibusuose iš mobiliųjų telefonų. Na ir kas, kad tai būtų sunkusis metalas, tai vis vien jau būtų popsas.

Gal būtų logiškiau sakyti, kad valdo lengvoji muzika. Paprasti tekstai, paprastos, greitai įsimenamos melodijos. Dėl masėms priimtino lengvumo (nesvarbu, kokio stiliaus muzikos – nuo Mocarto iki DJ Tiesto), sunkusis metalas neturi šansų tapti popsu. Užtat “soft metal” turi. Na, ne tik turi, bet ir yra populiarus. Taigi klausti, ar pasaulį valdo popsas… tiesiog nelogiška. Juk kitaip ir negali būti.

Ir kada beklausyčiau, visada ko nors užsimanau. Pvz., dabar noriu naktį eiti pabraidyti po pusnis. Arba ant Gedimino kalno su arbata termose. Naktį, žinoma.

Bet daina baigiasi ir akimirką suvokiu, kad čiaudėdama ir užsikimšusia nosimi turėčiau sėdėti namie: apkamšyta, su arbata ir knyga. Arba snausti įsikniaubusi Tam, Kuris Mane Myli, į pašonę.

Daina prasideda vėl…

Jei lieptų rinktis iš dviejų: visam gyvenimui atsisakyti muzikos arba visam gyvenimui atsisakyti gamtos garsų, turbūt paaukočiau muziką.

Ir dabar bute čiulba paukščiai. Arba jūra banguoja. Ir vėjas medžių viršūnėse ošia, nors medžiai nuo namo gan toli. Man taip reikia tų garsų, kad prisisiunčiau jų tonas ir klausau klausau klausau… “Pirties muzika” juokais vadinu. Bet šitie tai visai be muzikos. Tik garsai. Užsidarius langus nelieka mašinų, vaikų, statybų, kaimynų, tik lietus, kalnų upeliai, vėjai, paukščiai, traškančios šakelės.

Darbe irgi tinka. Jei dar saulutė pro langą šviečia, visai galima pamiršti, kad ne pievutėje sėdi.
-Ar aš gerai girdžiu, kas pas tave ten per garsai ausinėse?
-O ką girdi?
-Svirpliai kažkokie…
-Gerai girdi.
-Duok ir man.

Moralo nebus. Pievų ir miškų vaikas aš ir tiek.

Noriu piešti muziką. Žinote, aš beveik kiekvienai mėgiamai dainai susikuriu mintyse vaizdo klipą. Sulipdau iš fantazijų, iš matytų vaizdų, iš būsenų, iš nuotaikų. Gal dėl to niekada nežiūriu tikrųjų vaizdo klipų, nes maniškiai daug gražesni. Ten niekada nebūna dainininkų, nes nežinau, kaip jie atrodo, nekuriamos banalios istorijos pagal dainų žodžius ir nėra depresinių scenų.

Jau rašiau, kad muzika man yra spalvota, taigi tai, ką matau, iškart susieju su tam tikromis dainomis. Pavyzdžiui, kasdien važiuodama į darbą Ukmergės g. nuo kalno, laukiu akimirkos, kai palįsiu po Ozo g. viaduku. Du niūrūs betono blokai, o per vidurį staigiai atsiveria plyšys mėlyno dangaus. Atrodo įspūdingai. Šiandien supratau, kad šitas vaizdas tinka “Coldplay” dainai “42″ (nuo 2 min. 43 sek.).

Nupieščiau ir daug bardų dainų, bet turiniui įtaką labai darytų dainų žodžiai… Gal ir gerai, nes dainuojamojoje poezijoje jie ir yra svarbiausi. Taigi, vis prisėdu prie eskizų sąsiuvinio, papaišau ir užbraukau. Ne tas, ne taip. Bet dabar man svajonių pildymo metas. Aš dar išmoksiu piešti muziką.

- O mašina būtinai turėtų būti geltona.
- Kodėl geltona?
- Nežinau, šitai dainai tinka geltona spalva. O tau muzika nesisieja su spalvomis?

Na, man muzika turi spalvas. Žinau, būna tokių haliucinacijų, kai matai muziką, užuodi garsus ir visaip kitaip painioji pojūčius. Bet aš tiesiog juos susieju. Taip, kaip garsus su spalvomis. Tiesa, spalvotos man tik tos dainos, kurios patinka, yra įdomios, juokingos ar nekenčiamos. Muzika, kuri man nekelia jokių emocijų – bespalvė.

Na, pavyzdžiui, Eurovizija. Kadangi visi klausė ir visi žino, bus paprasčiau. Prancūzų “Divine” – žydros spalvos. Nes išgirdus ją matau labai skaidrų dangų. Kipro “Femme fatale” – visų atspalvių ruda. Ypač tamsaus šokolado. O štai norvegė su back’ais buvo tokios gražiai mėlynos, kad jau kitos spalvos ir nebegaliu pritaikyti. Bulgarijos “DJ, take me away” – raudona. Net nemačiusi jų pasirodymo, nusprendžiau, kad tokia ryški. Su oranžiniais atspalviais. O Kroatijos “Romanca” – juoda. Kodėl – neklauskit.

Tiesiog išgirstu garsą ir pagalvoju apie spalvą. Arba kuriu mintyse vaizdą, situaciją. Kokios spalvos vyrauja mintyse sukurtame klipe, tokia ir dainos spalva. Raudona ne todėl, kad energinga, o juoda – kad niūri. Kam tie spalviniai stereotipai? Štai dabar klausausi filmo “Frida” garso takelio. Jis toks oranžinis oranžinis.

P.S. Jei kam kils abejonių dėl mano psichinės būklės, patikinu, kad viskas gerai :)

Muzika yra skonio reikalas, kaip ir filmai, knygos, maistas. Tačiau tuo pačiu ji yra pomėgis, skatinantis žmones susipažinti, bendrauti, susidraugauti, imtis bendros veiklos. Tai bendras interesas, dažnai suartinantis net visai daugiau nieko bendro neturinčius asmenis. Įsivaizduokite, kad ateinate į naują darbovietę. Užmegzdami pokalbį su kolegomis išsiaiškinate, kokios muzikos jie klauso. Su tais, kurie mėgsta panašią, iškart atsiras daugiau kalbos.

Aš net ir savo brangiausiuoju, galima sakyti, susipažinau per muziką. Mat tuo metu abu klausėmės grupių, kurių neklausė niekas iš mūsų draugų. Ir apsidžiaugėm radę bendramintį. Panašios muzikos klausančių žmonių net ir gyvenimo stilius panašus. Jie panašiai rengiasi, panašiai mąsto. Nesigilinsiu į subkultūras, bet net ir visai jokioms grupėms nepriklausantis asmuo bus kažkuo panašus į savo muzikinį bendramintį.

O štai klausančius kitokios muzikos dažnai be reikalo smerkiame. Neva jų muzikinis skonis neišlavintas, jie nesupranta muzikos, jie klauso baisiai skambančių nesąmonių. Tie, kurie klauso popso, jau bijo apie tai prisipažinti, nes bus išjuokti. O štai susigrupavę į hip-hop’o, roko, elektroninės ar kitos muzikos mėgėjų komandas, laiko save aukštesnio lygio personomis.

Aš priėjau tokią stadiją, kad pagaliau galiu klausyti bet kokios muzikos, išskyrus gal rusiškos popmuzikos. Tiesa, yra stilių, prie kurių linkstu, tačiau kitokia muzika ir jos klausantys žmonės man netrukdo. Nuo tada, kai pradėjau domėtis tuo, ką groja radijas, praėjau kelias muzikines stadijas.

Būdama visai maža klausiau tai, ką klausė tėvai. Paaugus – berniukų grupių. Vėliau viso užsienietiško popso. Tada poproko, o nuo jo perėjau prie hip-hop’o. Vėliau truputį “hipiavau”. Paskui “pasinešiau” ant trip-hop’o (stilius, kuris labiausiai patinka ir dabar), tada pradėjau klausyti ambiento. Po to “užkabino” house’as, iš kurio stilių kaip labiausiai mėgiamą galėjau išskirti progressive. O visais laikais dievinu bardų dainas, nes prie jų pripratino mama, nuo kūdikystės lopšines man grodama gitara.

Gal todėl, kad nebuvau nuo gimimo užkietėjusi vieno stiliaus gerbėja, suprantu, kad klausytis galima visokios muzikos ir žmonės nuo jos netampa prastesni. Tiesiog jų interesai, laisvalaikio praleidimo būdai yra kitokie. Bet nuo muzikos jie nepasidaro kvailesni, mažiau išsilavinę ar prasčiau dirbantys.

Turiu darbe jaunesnį kolegą, kuris mėgsta popmuziką, o ypač anksčiau populiarias užsienio grupes kaip Scorpions, Roxette ir t.t. Kadangi jis dėl to nekompleksuoja ir nevengia muzikos pasiklausyti garsiai, susilaukia pašaipų. Bet kai pagalvoji, už ką? Juk kitas, klausantis sunkesnės muzikos, nesulaukia komentarų “ė, prisitildyk”.

Mums trūksta muzikinės tolerancijos. Pati galėčiau sau išsakyti šį priekaištą, nes garsiai klausomo rusiško ar lietuviško “bumčiko” mano ausys dar nevirškina. Nes kartais imu bendrauti su žmogumi ir mintyse šaipausi iš jo klausomos muzikos. Bet ugdausi pakantumą. Manau, kad paauglystė praėjo jau senokai, kad nebendraučiau su įdomiu žmogumi vien dėl muzikinio skonio skirtumų. Juk jei jūs mėgstate ryžius, o kaimynas grikius, nuo to jis juk netampa blogesnis?

P.S. Mano minčių kritikams: nesmerkiu žmonių, klausančių vieno muzikos stiliaus ir neteigiu, kad reikia klausytis visko. Smerkiu netolerantiškumą, atsirandantį dėl muzikinių skonių skirtumų.

Kitas būdas knistis prie bendradarbio be reikalo – pokalbių programos. Tačiau jei užsidedi kokią “netrukdyti” būseną, niekas tavęs nekibina. Kažkaip pokalbių programa tapo vienas geresnių būdų pasakyti, kad neturi nei noro, nei laiko bendravimui. Paradoksalu?

Vienoje patalpoje sėdime septyniese. Ji pakankamai didelė, kad nesimaišytume vienas kitam po kojomis, bet pakankamai maža, kad aiškiai girdėtume, kas ką šneka. Todėl jei nori visiškos ramybės, tenka dėtis ausines ir garsiai pasileisti muziką. Tada bent jau girdi tai, ką nori, o ne kolegos savaitgalio nuotykius ar svarstymus, kada pakils akcijos.

Per garsi muzika – irgi bėda, nes ją girdi visi kiti. Na, į darbą juk niekas nesineša kokybiškų ausinių (todėl vienas kolega sėdi su nuplyšusia vienos ausinės pagalvėle, kitas jau nusipirko antras už 7 litus, o iš mano garso reguliavimo ratuko styro laidai). Klausydamas muzikos garsiai nepastebi, kada visi nutyla ir neišgirsti, kai po kiek laiko visi ragina pritildyti muziką. Kol kas nors iš priešais sėdinčių ima mojuoti rankomis.

Tačiau ausinių privalumas yra toks pat kaip ir pokalbių programų. Kai esi su jomis, kolegos tavęs nekalbina. Pastebėjau, kad kartais būdama vien su ausinėmis ir net neklausydama muzikos susilaukiu mažiau trukdymo. Todėl ir naudojuosi tuo :) Nebent kas nors nepastebi po plaukais pasislėpusių ausinių ir vis tiek trukdo.

Štai dabar kolega grįžęs po pietų labai daug kalba. Kitas traškina saldainių maišelį, nes pietauti neis. Kol parašiau paskutinį sakinį, kalba išsivystė apie metabolizmo reikšmę. O aš kelias valandas iki darbo pabaigos nusprendžiau išnaudoti turiningai ir susidaryti straipsnio planą. Todėl beliks griebti ausines ir klausyti “Mika – Life In Cartoon Motion”. Kai kurios dainos pakelia nuotaiką :)

Na, kas gi iš mūsų nėra siuntęsis muzikos nelegaliai? Abejoju, kad atsirastų toks šventuolis. Net jei žmogus neturi interneto, jis CD pirks turguje (pasirodo, tokia prekyba dar klesti – nuvažiuokit į Gariūnus). O čia toks pat piratavimas.

Labiausiai mane nustebino, kad yra tikrai geros nemokamos muzikos. Žinoma, jos kokybė ne 320 Kb/s, tačiau klausyti įmanoma. Štai nuo temos rašymo pradžios mano “Winamp” jau sukasi keli nemokamai (ir legaliai!) parsisiųsti albumai. Anksčiau galvojau, kad nemokamai gali gauti tik Š, kurio neįmanoma klausyti.

Iš mano nagrinėtų nemokamos muzikos tinklalapių pačiai labiausiai patiko “Jamendo.com“. Radau gero ambient, breakbeat, kitos electro muzikos. O jei kam patinka rokas, ypač sunkusis, geros nemokamos muzikos ras daug kur. Yra netgi švelnaus popso.

Pasirodo, geros muzikos nereikia pirkti. Aišku, jeigu negaila pinigų, bet kada galima nusipirkti geresnės kokybės CD, tačiau kai pati nuo savųjų tik dulkes nuvalau, tai man užtenka ir nemokamos.

Aišku, tokiais tinklalapiais piratavimo nesustabdysi, nes daugiausia žmonių klausosi popmuzikos (t.y. populiariosios – grojamos visur), taigi ir siunčiasi ją. O nemokama muzika būna arba nekomercinė arba tiesiog kitokia. Tereikia tik paieškoti, o ne pulti prie to, kas kišama reklamose. Jei dar nebandėte paieškoti gero nemokmo skambesio, siūlau pabandyti. :)

Įdomu, čia tik Kaune taikoma tokia praktika neišleisti žmonių į lauką? Jeigu nori išeiti, atgal įeisi tik antrą kartą sumokėjęs už bilietą. tai kurių velnių tos žalios “Zip FM” apyrankės klijuojamos? Atsiminimui? Dažniausiai tai būna ženklas, kad sumokėjai už renginį ir išėjęs gali grįžti. O štai čia jeigu pasidarė bloga nuo grūsties, apkurtai, padauginai arba tiesiog išėjai pakvėpuoti grynu oru, gali likti prie durų.

Viena supykusi mergina 3 val. nakties bandė mušti apsauginį už tokius dalykus, tačiau buvo tiesiogine ta žodžio prasme išmesta laukan. Vaikinukas reikalavo Kauno ne maisto kokybės inspekcijos telefono, nes taip pat nebegalėjo grįžti atgal. Juokinga, bet jeigu draugai kauniečiai mūsų nebūtų perspėję, galbūt būtume ir mes išėję lauk neišsiaiškinę situacijos. Pavadinimas “Exit” tikrai tinka – jau kad išėjai, tai nebegrįši.

Ir šiaip face control įdomus. Net jeigu turi bilietą už 120 lt, tai nereiškia, kad pateksi į klubą. Galbūt tiesiog nepatiksi stambiems vyrukams prie durų. Keli vaikinukai siūlė parduoti savo bilietus, nes nepateko į klubą. O kas daugiau belieka? Tiesa, poros kaip visada buvo vertinamos labiau. Netgi praleidžiamos be eilės ir itin netikrinamos. Todėl rankinuke galėjau prasinešti nors ir trotilo.

Nepaisant visko, Dubfire yra vertas karštą vasaros naktį šėlti rūsyje. Kitas apsilankymas “Exit” – rugpjūčio 17 d. Hernan Cattaneo. Šitas irgi bus vertas.

Lietuviai tokie supykę, kad „4Fun“ liko 21 vietoje, taigi net nebandė suprasti, kad serbų „Molitva“ tikrai graži. Ji lėta ir rimta, tačiau turi energijos, ko pritrūko mūsų atstovams.

Ar pastebėjote, kad pastaraisiais metais laimi energingos, o ne melancholiškos dainos?

2004 m. – Ruslana „Wild Dances“ (Ukraina)
2005 m. – Helena Pararizou „My Number One“ (Graikija)
2006 m. – Lordi „Hard Rock Hallelujah“ (Suomija)

O latviai praeitais metais su tikrai gražia ir lyriška daina nepateko į finalą. Tokia muzika plaukia ir praplaukia. Arba ją reikia labai smarkiai reklamuoti, neužtenka kelių koncertų kaimyninėse šalyse ir ES senbuvėse.

Neturiu nieko prieš mūsų eurovizinę dainą, ji man graži ir pasirodymas buvo puikus. Bet bendrame kontekste kažko visgi trūko. Andriaus Mamontovo nuomonė, kad Eurovizijoje reikia „siųsti žinutę“ žiūrovams, šįkart nepasiteisino. Jei žinutė neturi „cinkelio“, ji paklius į šiukšlių dėžę. Svarbiausia – vidinė energija arba geras pokštas. Manau, „Mėsa“ šįkart būtų prajuokinusi europiečius ir sulaukusi aukštesnių balų.

Man labiausiai patiko suomiai, bulgarai ir gruzinai. Šeimininkai dėl to, kad priminė paauglystėje klausytus HIM’us, bulgarai – nes pasijaučiau kaip klube, o gruzinams mes juk ne veltui davėme 12 balų.