Jamie Ford “Keiko”

2012-12-28

UžpuolÄ™ buvo neskaitadieniai. KÄ… čia neskaitadieniai, kažkokios neskaitsavaitÄ—s. Taip sunkiai lipo visos knygos, tame tarpe ir “Keiko”. Negaliu sakyt, kad bloga, tiesiog nesiskaitÄ— ir tiek.

Jamie Ford “Keiko”

Istorija. Labai mÄ—gstu tokiÄ… grožinÄ™ literatÅ«rÄ…, iÅ¡ kurios dar galiu ir kažkÄ… sužinoti, pvz., istorijos faktų. Net nebūčiau įsivaizdavusi, kad po Perl Harboro amerikiečiai Å¡itaip pasielgÄ— su jų Å¡alyje gyvenančiais japonais. Net tais, kurie japoniÅ¡kai nebekalba. SuvarÄ— visus kaip gyvulius į stovyklÄ…, atseit jų pačių saugumui. PažiÅ«rÄ—kite nuorodÄ… – nu gi gryni lageriai. Kai pagalvoji, kad visa JAV yra vien tik įvairių kartų imigrantai (iÅ¡skyrus indÄ—nus), tai Å¡iek tiek keistoka.

MeilÄ—. O vat meilÄ—s istorija man nelabai… Pagrindinis veikÄ—jas kinas Henris, įsimylÄ—jÄ™s japoniukÄ™ Keiko, man pasirodÄ— toks skystas, kad net nervino. Taip, jis kinas – japonai buvo jų prieÅ¡ai, taip – jis turÄ—jo klausyti tÄ—vų, taip – jam tik 12, bet vis tiek, galÄ—jo gi ir nebÅ«ti toks mÄ—mÄ—. Sugadino knygÄ….

DetalÄ—s. KažkodÄ—l vis galvojau, kad raÅ¡ytoja moteris ir tik pagooglinusi supratau, kad vyras. Bet gi visai logiÅ¡ka – moters paraÅ¡ytoje knygoje tikrai bÅ«tų buvÄ™ daugiau romantikos (o jos čia daugiau nÄ— nereikÄ—jo). Ir dar – lietuviÅ¡kas virÅ¡elis visai nieko, bet originalus koks gražus!

Vertinu 7/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 9

Dieter Breuers “Velnio vardu”

2012-12-21

Galiu drąsiai šią knygą pavadinti metų knyga. Metų nuobodžiausia, neįdomiausia ir sunkiausiai skaitoma. Kad viskas eis tik blogyn supratau jau įtrečdalėjus, bet kažkaip buvo gaila mest. Todėl retkarčiais prisėsdavau ir vargais negalais įveikdavau skyriuką.

Dieter Breuers “Velnio vardu”

Istorija. Iš pradžių pasakojimas lyg ir buvo nuoseklus (tą pirmą trečdalį), vėliau visos istorijos ėmė pintis laikmetyje. Šiek tiek iš 16 a., šiek tiek iš 17 a., po to 15 a. Daug kur minimas trisdešimties metų kartas, kaip turėjęs įtakos raganų medžioklėms, bet tik paskaičius apie šį karą išsamiai kitame šaltinyje, ėmiau suprasti, kodėl. Žodžiu, knyga prasta ne tik rašymo stiliumi, bet dar ir dėstymu.

Raganos. Vienintelis dalykas, kuris buvo iÅ¡ tiesų įdomus – tai sužinoti, kaip ir kodÄ—l tos raganos bÅ«davo surandamos bei kankinamos. Bet tai įdomu paskaityti vienÄ… kartÄ…. Na, užtvirtinimui antrÄ… kartÄ…. Bet ne kokius 20 kartų tÄ… patį per tÄ… patį… Tai vienÄ… bobelÄ™ nukankina, tai kitÄ…… Ir viskas vienodai, skiriasi tik pavardÄ—s. Keli Å¡imtais puslapių, o informacijos kokiai 50-čiai.

Tamsumas. Mane šiurpina žmonių tamsumas. Ir ne bet kada, o reformacijos, baroko amžiuose. Bet, kai pagalvoji, jog dar ir dabar išsivysčiusioje Lenkijoje vykdoma nemažai egzorcizmo seansų ar moksleiviai yra apsėdami velnio, tai kuo gi čia stebėtis.

Vertinu 1/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

Anna Sakse “Pasakos apie gÄ—les”

2012-12-20

Å itÄ… knygelÄ™ turiu senučiukÄ™ – 1969 m. leidimo, bet neseniai sužinojau, kad ji buvo perleista 2007 metais ir iÅ¡ antrų rankų įsigijau naujesnÄ™. Dabar turiu dvi :) Viena sentimentams, kita – skaitymui, nes senojoje trÅ«ksta kelių puslapių, o ir bÅ«klÄ— jos avarinÄ—. VaikystÄ—je be galo mÄ—gau Å¡ias pasakas, nors dauguma jų liÅ«dnos.

Anna Sakse “Pasakos apie gÄ—les”

GÄ—lÄ—s. Pasakų iÅ¡ viso yra 33, visos jos apie skirtingas gÄ—les. Kai kurios pasakos Å¡iek tiek persipina, pvz., apie aguonÄ… ir vilkdalgį, kurie buvo pora. O gÄ—lių tai čia įvairiausių yra – ir snieguolÄ—, ir narcizas, ir saulÄ—grąža, ir Å¡irdelÄ—s, ir magnolijos… Net ir zuikio kopÅ«stai :) AÅ¡ gÄ—lių nelabai mÄ—gstu, o namie Å¡iuo metu auginu tik orchidÄ—jÄ…, kuri atrodo lyg iÅ¡, bet pasakos man labai patinka. Skaičiau jas garsiai vaikui prieÅ¡ miegÄ…, gaila, kad jis dar per mažas suprasti. Bet smagu, kad kada nors, skindama su juo miÅ¡ke kiÅ¡kio kopÅ«stus, galÄ—siu papasakoti linksmÄ… istorijÄ… apie tai, kaip zuikis bandÄ— raugintų kopÅ«stų pasisÄ—ti :)

LiÅ«desys. Pasakos graudžios, kai kurios netgi labai. Pvz., kaip Å iauriui pažadÄ—ta SnieguolÄ— įsimylÄ—jo Pietį ir dÄ—l to buvo uždaryta sode po ledo dangčiu. Tik Piečiui pasirodžius ji iÅ¡lenda iÅ¡ po ledo gaubto pasižiÅ«rÄ—ti. Arba SaulÄ—grąža, SaulÄ—s duktÄ—, įsimylÄ—jusi ŽemÄ—s sÅ«nų… Meilei iÅ¡garavus ji norÄ—jo grįžti atgal pas SaulÄ™, bet per ilgai užsibuvo žemÄ—je ir suleido į jÄ… Å¡aknis. TodÄ—l ir gręžiojasi… Daug mirčių, nelaimingų meilių, bet vis tiek labai mielos ir nebanalios pasakos.

Vertinu 10/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 105

Upton Sinclair “DžiunglÄ—s”

2012-12-12

Kai prieÅ¡ kelerius metus pirmÄ… kartÄ… iÅ¡girdau apie Å¡iÄ… knygÄ…, pasižadÄ—jau sau, kad jei bus lietuviÅ¡kai – skaitysiu. Teko savo pažadÄ… tesÄ—ti. Knygos pradžioje yra kelios įžangos – apie lietuvius, kurie įkvÄ—pÄ— raÅ¡ytojÄ…, interviu su V. Adamkumi ir dar kažkoks ten neaiÅ¡kus raÅ¡inÄ—lis. Galiu labai subjektyviai pasakyti, kad visos tos įžangos yra totalus Å¡ ir jų skaityti neverta. Na, nebent, kam įdomÅ«s tikrieji faktai – apie lietuvius… Bet Å¡iaip jau nesupratau, kam diskutuoti apie lietuvių emigrantų gyvenimÄ…, kažinkokiÄ… ten tapatybÄ™ ir kitus bla bla, jeigu knyga yra ne apie mus, o apie 20 a. pradžios JAV? O iÅ¡ tiesų tai apie tai, koks tuo metu baisus buvo kapitalizmas ir koks, raÅ¡ytojo nuomone, idealus socializmas. Manau, kad gyvendama to meto JAV ir matydama viskÄ…, kas ten apraÅ¡yta, pati stočiau į socialistų gretas. Tik va, po daugiau nei 100 metų puikiai žinau, kas iÅ¡ to gavosi ir kad dauguma jų idÄ—jų yra nerealios.

Upton Sinclair “DžiunglÄ—s”

Lietuviai. Dėl manęs tai ten galėjo būti ne Jurgis ir Ona, o Pavlikas ir Nataša. Jokio skirtumo. Kad anais laikais buvo pasipiktinusių lietuvių, tai dar suprantu, bet kreipti dėmesį į tautybę šioje knygoje dabar šiek tiek juokinga. Tik kad vardas maloniau skaitosi ir geriau įsimena. O šiaip, kaip ir buvo rašoma pradžioje, U. Sinclairas lietuvius pasirinko atsitiktinai, jų tiesiog tuo metu daug dirbo Čikagos skerdyklų rajone (kur ir vyksta didžioji dalis veiksmo).

MÄ—sa. PusÄ— knygos yra apie darbÄ… skerdyklose ir fabrikuose. Tai ir yra įspÅ«dingiausios vietos. Ypač įspÅ«dingai pasijauti, kai suvoki, kad visa tai – tikri faktai, o dar įspÅ«dingiau pasijauti, kai suvoki, kad dabar gi deÅ¡ros ir konservai gaminami labai panaÅ¡iai. Tikiu (na, noriu tikÄ—ti…), kad higienos daugiau, bet principai panaÅ¡Å«s. Kadangi pirktinių deÅ¡rų ir taip beveik nevalgau, o po paskutinÄ—s teko gerti rehidronÄ…, tai po skanių faktų apie jų gamybÄ…, tų deÅ¡rų, konservų ir panaÅ¡ių dalykų visai nebesinori. Norėčiau pacituoti, bet necituosiu – gal valgot skaitydami ir jÅ«sų skrandukai jautrÅ«s :) Bet visgi tai, kad į deÅ¡ras sukiÅ¡davo tuberkulioze sergančius jaučius ir supuvusias, ant žemÄ—s besivoliojančias atliekas, tai nu…

Kapitalizmas. Ä®domu buvo skaityti apie reklamas, pardavimo agentus, prekybÄ… iÅ¡simokÄ—tinai, palÅ«kanas, monopolijas, korupcijÄ…. Juk visa tai buvo pradžių pradžia to, kÄ… turime dabar. Tvarkos Å¡iais laikais daugiau, bet juk ir dabar pilna žmonių, tikinčių viskuo, kas jiems siÅ«loma. Kitu atveju neklestÄ—tų visokie ten SMS kreditai. AiÅ¡ku, žmonių naivumas ir patiklumas – jų pačių kaltÄ—, bet gi nebÅ«tina tuo Å¡itaip grubiai naudotis.

Politika. Pamokslaujančiai knygos pabaigai buvau nusiteikusi, bet, nepaisant to, buvo nuobodoka. RaÅ¡ytojas vargÅ¡Ä… Jurgį pagainiojo po fabrikus, sargdino, numarino jam brangiausius žmones, iÅ¡varÄ— valkatauti (ale kodÄ—l jis nepasiliko kaime, tai niekaip nesuprantu), tada įsuko į nusikaltÄ—lių gyvenimÄ…, po to į politikÄ…, galų gale privertÄ— badauti ir tada pasiuntÄ— iÅ¡sigelbÄ—jimÄ… – socializmÄ…. Taigi visa istorija kryptingai suko Å¡io idealo link. U. Sinclairas parodÄ—, kaip visur yra baisu ir blogai, o Å¡tai kai patampi socialistu, tai ir darbas normalus atsiranda pas socialistus, akys atsiveria, jÄ—gų atsiranda… Žodžiu, Å¡i politinÄ— srovÄ— ten nesikuklinant prilyginama iÅ¡ganymui. Kadangi raÅ¡ytojas mirÄ— 1968 m., tikiuosi, jis spÄ—jo pamatyti, kad jo karÅ¡tai remiamos idÄ—jos nÄ—ra tokios puikios.

Mokslinė fantastika. Tokios senos knygos man patinka dėl to, kad jose galima rasti pasvajojimų apie tai, kas šiandien mums atrodo savaime suprantama. Pvz., apie indus plaunančią ir šluostančią mašiną, kombainus ir kitą techniką, kuria dabar jau sėkmingai naudojamės :)

Vertinu 8/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 728

Karin Alvtegen “GÄ—da”

2012-12-03

Tai jau trečioji mano perskaityta K. Alvtegen knyga. Ir šita tokia pat gera, kaip ir prieš tai buvusios. Kadangi neperskaitytos dvi tekainuoja po 5 litus, jau planuoju įsigyti. Nuostabi rašytoja, kurios knygas mielai laikau namų bibliotekoje.

Karin Alvtegen “GÄ—da”

Moterys. Knygoje veikÄ—jos yra vien moterys. Tiesa, bÅ«ta ir vyrų, bet du iÅ¡ jų mirÄ—, o trečias buvo negailestingai atstumtas. Viena jų – gydytoja Monika – kenčia nuo kaltÄ—s jausmo, nes jaunystÄ—je per jÄ… žuvo brolis, o dabar – kolega iÅ¡ kursų. Kita – 30 metų iÅ¡ savo buto neiÅ¡einanti storulÄ— Maja Brita, kuriÄ… traumavo fanatiÅ¡kai tikintys tÄ—vai. IÅ¡ pradžių niekaip nesupratau, kaip jos gali bÅ«ti susijusios? Bet, žinoma, K. Alvtegen viskÄ… susieja meistriÅ¡kai.

Psichika. Visi K. Alvtegen veikÄ—jai bÅ«na trupučiukÄ… psichopatiÅ¡ki. Å tai ir Monika, iÅ¡ pradžių atrodžiusi visiÅ¡kai normali, tik kamuojama kaltÄ—s ir gÄ—dos, pavirsta pamiÅ¡usia moteriÅ¡ke, besistengiančia keistu bÅ«du atpirkti savo kaltÄ™. Labai įdomu stebÄ—ti, kaip istorijos eigoje kinta jos bÅ«klÄ—, kuriÄ… galų gale ima palaikyti tik vaistai. ApsiÄ—dusi moteriÅ¡kÄ— prisiminimuose puikiai atskleidžia savo psichologines bÄ—das, kita gi sÄ—di kalÄ—jime už tai, kad išžudÄ— visÄ… savo Å¡eimÄ…… Nuostabios herojÄ—s :)

Siužetas. Pirmi du trečdaliai knygos man patiko labiau nei paskutinis. KažkodÄ—l tikÄ—jausi kitokios pabaigos, gal labiau beviltiÅ¡kos. O dabar epilogas sugadino bendrÄ… įspÅ«dį. Bet kÄ… jau čia – vis tiek knyga puiki.

Vertinu 9/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 2

Tove Jansson “Vasaros knyga”

2012-11-24

Kadangi esu muminukų ir gyvenimo salose gerbÄ—ja (o taip, esu gyvenusi jau bent keliose :)) ), Å¡ita knygutÄ— iÅ¡ anonso man pasirodÄ— kažkas tooookio. Deja. Ji tokia savotiÅ¡ka, kad man to savotiÅ¡kumo vietomis buvo per daug. Bet gyvenimas saloje tai labai patiko…

Tove Jansson “Vasaros knyga”

TÄ—tis. Knygoje jis labai epizodiÅ¡kas – nieko nesako, tik dirba, dirba ir dirba. Kartais užmeta tinklus. Ir dar kaip pamiÅ¡Ä™s sodina gÄ—les iÅ¡ olandiÅ¡kų svogÅ«nÄ—lių, nors aplinkui auga galybÄ— nuostabios vietinÄ—s floros.

Sofija. Keista maža mergaitė, bet aš taip ir nesupratau, kiek jai metų. 6-7? Kadangi knygoje daug autobiografinių detalių, tai Sofija yra pati Tove Jansson vaikystėje. Na, vasaras leidžiant tokioje saloje, su tokia senele ir būnant tokio choleriško charkterio, tik apie muminukus ir rašyti užaugus :)

Senelė. Labai tiesmuka, protinga, kartais paburbanti ir slapta nuostabiai gera. Na, kitaip juk nedarytum paryčiais rūmų iš medžio, kad neverktų anūkė. Ir neprisiimtum kaltės už tai, kad meldei Dievo atsiųsti audrą, o dabar viskas dėl jos griūva ir žūsta.

Sala. Trūksta žodžių! Noriu tokios salos. Su dumbliais, su vėju, su mišku, su durpėmis, su audromis, su valtimis, su smėliu ir su puodais, užmerktais jūroje.

Vertinu 6/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 8

Kristina SabaliauskaitÄ— “Danielius Dalba & kitos istorijos”

2012-11-18

Perskaičiau knygÄ… keliais ypais. Turėčiau daugiau laiko, bÅ«tų užtekÄ™ vieno vakaro. Bet gal taip ir geriau – spÄ—jau viskÄ… suvirÅ¡kinti, pasijuokti ir šį bei tÄ… “Google” pasitikslinti. Na, pvz., kilo noras pažiÅ«rÄ—ti, kaip atrodo J. IvanauskaitÄ—s kapas :)

Kristina SabaliauskaitÄ— “Danielius Dalba & kitos istorijos”

Bendrai. Daug kas sakÄ—, kad Å¡ita knyga ne tokia, kaip “Silva Rerum”. AiÅ¡ku, kad ne tokia, raÅ¡ytoja ir neprivalo vÄ—l kurti apie senÄ…jį Vilnių. Bet stilius tai tas pats. Tas pats nerealusis sarkastiÅ¡kasis, kurį įsimylÄ—jau praeitose knygose. O apie senÄ…jį (praeito amžiaus pirmos pusÄ—s) Vilnių irgi yra istorijų, ir ne viena.

VeikÄ—jai. Jie dažniausiai bevardžiai, tačiau truputį realÅ«s, sulipdyti iÅ¡ kelių tikrų veikÄ—jų arba tiesiog stereotipiniai. Pvz., sovietinis dÄ—dulÄ— iÅ¡ “Vilniaus vÄ—trungių” – tai tikrai kelių žinomų asmenų miÅ¡inys, o “Mirtis Vilniuje” – be pavardžių, datų – pati tikriausia istorija. Pats Danielius Dalba, žinoma, iÅ¡galvotas (Tik nesakykite, kad pats įtikÄ—jote savo egzistavimu… Nagi, nagi… Negali bÅ«ti, kad pats savimi patikÄ—jote. Negi galÄ—jote patikÄ—ti, kad galite egzistuoti tikrovÄ—je?), bet kiti veikÄ—jai atpažįstami. TodÄ—l ir teko kartais googlinti, kad pasitikslinčiau :)

Kas patiko labiausiai. “Žeismastis”, “Filomena važiuoja į LondonÄ…” (ypač pabaiga), “Juodieji Franko perlai”, “Danielius Dalba”. IÅ¡ “Vilnerio sugrįžimo” buvo įdomiausia skaityti apie Vilnių. Labai norÄ—josi trumpam atsidurti tame jau nebeegzistuojančiame Vilniuje, nes jis toks, na, toks… TurbÅ«t K. SabaliauskaitÄ— pati mielai jame atsidurtų. Kitaip juk neraÅ¡ytų Å¡itaip:

“…jis prisiminÄ— žydinčių liepų kvapÄ…, ir tai, kaip saulÄ—s Å¡viesa krenta pro jų lapus ant grindinio dulkių, kaip kvepia atsilaupÄ™, įskilÄ™ gatvelių mÅ«rai, į siena dunksi medinis atverto lango rÄ—mas ir monotoniÅ¡kai barÅ¡ka vÄ—jo klebenamos fortkÄ—s kablys, o kažkas, gatvelių labirinto gilumoj, taip pat monotoniÅ¡kai klysdamas vis toje pačioje vietoje, skambina neįveikiamÄ…jį Mozarto “Turkų marÅ¡Ä…”, ir kažkas kitas taip pat užsispyrusiai spaudžia vidur kiemo stirksančios vandens rankenÄ…, ir vanduo aidžiai, kaip bažnyčios vargonai, pliÅ«psnių akordais gaudžia į skardinį kibirÄ….”

Dar nerealus Danieliaus Dalbos personažas, su kuriuo, įtariu, K. Sbaliauskaitė kažkiek susitapatina. Žodžiu, negaliu knygos vertinti blogai, nes jai nieko netrūksta. Net neverkiau, kad tai ne romanas. Jei kas ir blogai, tai tik tiek, kad per plona :)

Vertinu 10/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 418

Santa Montefiore “Sodininkas iÅ¡ PrancÅ«zijos”

2012-11-15

Ak, jau Å¡imtÄ… metų neskaičiau normalaus meilÄ—s romano :) Visokius ten svajonių knygų romanus aplenkiu iÅ¡ tolo, o normalių nelabai yra. O gal tiesiog ir pati, pamačiusi anotacijoje “meilÄ—s romanas”, dedu knygÄ… į Å¡alį… Vis bijau įsigyti banaliÄ… knygÄ…, kuria paskui bandysiu atsikratyti. Kadangi Å¡itos pirkti nereikÄ—jo, tai mielai perskaičiau.

Santa Montefiore “Sodininkas iÅ¡ PrancÅ«zijos”

MeilÄ—. Romanas čia aprÄ—pia du laikus – 1979/1980 ir dabartį. MeilÄ—s bÅ«ta anksčiau, ir labai labai stiprios. Gal todÄ—l, kad truko trumpai ir buvo be ateities. O Å¡tai dabar jau visai kita Å¡eima su kitom problemom (meilÄ—s, dÄ—mesio vaikams stokos, pasipÅ«timo ir t.t.), tik sodininkas tas pats. Sugrįžęs ieÅ¡koti savo brangiausios iÅ¡ praeities jis lieka tiesiog padÄ—ti naujai Å¡eimai ir atgaivinti sodų.

Sodai. TurbÅ«t pusÄ— knygos – gamtos ir sodų apraÅ¡ymai. Keista, bet viskÄ… perskaičiau nesiraukydama, nors Å¡iaip tų vaizdelių nemÄ—gstu. RaÅ¡ytoja kažkaip sugebÄ—jo standartinį kičą paversti mielu akiai. Ir žinoma, aÅ¡ labai užsimaniau sodo. Tik maniÅ¡kiame greičiausiai beveik nerastumÄ—te gÄ—lių – su jomis aÅ¡ nedraugauju :) Ir dar didelio namo prie miÅ¡ko, ir karvių, ir asilo, graužiančio morkas… Na, žodžiu, supratote – apraÅ¡ymai tikrai įtaigÅ«s :)

Pabaiga. Ach, o man visgi norÄ—josi, kad laimingai baigtųsi viskas, o ne tik viena iÅ¡ dviejų istorijų :( Žodžiu, romanas kaip romanas – daug grožio, meilÄ—s, aÅ¡arų, skausmo ir labai gerai skaitÄ—si.

Vertinu 8/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 6