Waris Dirie “Dykumų gėlė”

2013-01-08

Mane truputį erzina (auto)biografinės knygos. Jos kažkokios… be jausmo. Gal išgalvotus jausmus paprasčiau aprašyti, nei tikrus? Nors knygoje buvo tikrai baisių ir tikrai gražių vietų, taip ir nepastebėjau, kad Waris labai baisėtųsi arba labai džiaugtųsi.

Waris Dirie “Dykumų gėlė”

Apipjaustymas. Knyga išgarsėjo tuo, kad buvusi klajoklė iš Somalio, tapusi modeliu, paviešino visas mergaičių apipjaustymo detales bei priežastis (tiksliau, jų nebuvimą). Juk ir pati vos penkerių buvo apipjaustyta dykumos pakrūmėj, senos bobos su nulūžusia skustuvo geležte. Apie šitą reiškinį esu skaičiusi ir girdėjusi jau seniai, todėl šoko nepatyriau. Atsimenu, kad pirmą kartą, kai apie tai sužinojau, buvau pakraupusi. Neįsivaizduoju, kaip moteris po tokios procedūros turi gyventi ir dar džiaugtis gyvenimu. Tiesa, vienu dalyku turėtų džiaugtis – kad nenumirė per procedūrą.

Dykuma. Įdomu buvo skaityti, kaip gyvena klajokliai. Kad keliauja paskui vandenį. Kad pusryčiams ir vakarienei geria vien kupranugarės pieną. Kad kuris nors šeimos narys turi išeiti ieškoti vandens ir tikėtis, kad šeima nebus išsikėlusi be jo. Bet jei ir išsikėlė, nieko tokio. Susiras. Kad po lietaus dykuma pražysta. Kad dauguma vaikšto (ar bent jau vaikščiodavo, kai Waris buvo maža) be batų po akcijų spyglius ir aštrius akmenis.

Modelis. Didžioji knygos dalis yra apie tai, kaip Waris tapo modeliu. Ir, nors ji pati sako, kad graži moteris nebūtinai yra be smegenų, man ji pasirodė… švelniai tariant, naivoka. Bet tai nurašau jos nepatyrimui (nors po tiek metų gyvenimo Europoje nepatyrimas turėjo sumažėti), o ne smegenų trūkumui :)

Vertinu 7/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0