Neatsiliepti = nekvėpuoti

2007-11-13

Nesu didelė naujų mobiliųjų technologijų gerbėja, man net Wi-Fi nereikia. Nemėgstu naršyti mažame ekrane. Ir iš vis kartais nebemėgstu telefono. Štai vakar gavau darbo pasiūlymą (va kaip būna kai rašant apie darbo paieškos svetaines reikia užpildyti 4 CV), o parašiusi moteris pareiškė, kad man “pateiktu telefono numeriu neįmanoma prisiskambinti”.

Pirmiausia, ji bandė tik du kartus. Be to, ir neturi būti įmanoma prisiskambinti, kai esi ne vienas iš tėvų, draugas ar kitas svarbus asmuo. Aš ne koks šuo, kuris pašaukiamas ateina. Nemėgstu, kai mane trukdo be reikalo, nemėgstu, kai skambina nepažįstami ir nekenčiu, kai nerodo numerio. Būtent todėl moteriškė ir negalėjo man prisiskambinti – aš tiesiog neatsiliepiau į nerodomą numerį. Nes jei ką, noriu turėti galimybę perskambinti ar įsivesti numerį į telefoną, kad kitą kartą galėčiau neatsiliepti.

Nemėgstu įkyrių reklaminių pasiūlymų, skambučių naktį ar kai vairuoju ir klausimo “Kodėl neatsiliepi? Negirdi?”. Gal ir negirdžiu, gal nenoriu atsiliepti, o gal tiesiog negaliu šiuo metu. Manau, kad telefonas yra susisiekimo, o ne sekimo priemonė. Nejaugi mobilaus telefono turėjimas įpareigoja mane būti pasiekiamai dieną naktį? Gal aš ir naivi, bet iki šiol manau, kad ne.

Manau, kad ištverčiau be telefono kelias dienas ir nenumirčiau. Žinoma, kartais jo labai prireikia – pavyzdžiui, prisimeni ką nors svarbaus ir nori žmogui tučtuojau pasakyti. Arba staigia reikia kažko. Be telefono tai jau ne pyragai. Bet juk dar prieš kokius 8 metus net nebūčiau pagalvojusi, kad reikia staigiai kažką pasakyti. Ir stacionariu telefonu nebūčiau skambinusi dėl niekų. Todėl manau, kad be to galima išsiversti ir dabar.

Anksčiau bent jau atostogas buvo galima praleisti be telefono – skambučiai labai brangūs, o dažnai ir aparatas ryšio negaudydavo užsienyje. Dabar jau nebeįmanoma: tarifai mažėja, o tarptinklinis ryšys yra būtinybė, o ne privalumas. Štai ir reklamos internete “Mielasis, kodėl vakar neatsiliepei? Ai, pagrobė ateiviai” skatina mus atsiliepti visada, nesvarbu, kur bebūtum. Dėl to, kad neatsiliepei, tenka teisintis ir raudonuoti.

O jeigu neatsiliepi ilgai, vadinasi, numirei. Tada reikia skambinti visiems pažįstamiems ir nervintis, kad kažkas atsitiko, nes “jis/ji nekelia ragelio”. Atsiliepimas į skambutį tapo tas pats, kas kvėpavimas. Anksčiau mirdavai tuomet, kai nekvėpuodavai, dabar – jei nori likti be ryšio. Kartais taip džiaugiuosi, kad bent jau kine liepia išsijungti mobiliuosius. Tada porą valandų galima oficialiai pabūti be telefono (žinoma, prieš tai pranešus svarbiems asmenims, kad neskambintų). Ir tai atpalaiduoja. Kol kažkas trečioj eilėj tau už nugaros nepasako “Labas. Aš dabar kine, nega… O, tai kaip tau sekėsi? Papasakok”.

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 16

Salomėja

2007-11-13 12:10

Hm, perskaičiau tavo įrašą ir taip pažystama pasirodė. Ankstesniame, mane pavadinai, telefonų išbandymo maniake (neatsimenu kaip tiksliai, nesitikrinsiu:) ), dar anksčiau komentaruose, pati sakiau, kaip man patinka nauji telefonai… Tik vat ta maža keistenybė. Nemėgstu aš ne tik skambint, bet ir kai man skambina. Todėl beveik visada vaikštau išjungus telefono garsą. Anksčiau į nepažystamus skabučius neatsiliepinėdavau. Po to kai ieškojau darbo, tai jau teko. Pati skambinu mielai tik vienam žmogui. Ir net artimųjų skambučiai mane erzina. Gal todel aš net melodijas esu suskirčius taip, kad žinočiau ar skambina brangusis, ar šeimos nariai ar visi kiti. Ir jei troleibuse, kažkur miglotai išgirstu “visų kitų” melodiją, nesivarginu krapštyt aparato lauk ir būtinai atsiliept. Niekada neatskambinu nepažystamiems numeriams. Net jei buvo svarbu. Bet mobiliakus vistiek mėgstu. Kaip mūsų kolega Audrius juokiasi, jei kas išrastų telefoną, kuriuo negalima būtų skambint, Salomėja jį nusipirktų. Perdėta tai aišku, bet yra tiesos.

Jolanta

2007-11-13 12:58

Aš prisimenu laiką, kai net namie neturėjau laidinio telefono (nors man tikrai dar ne šimtas metų :)) ), nes techninės galimybės neleido jo įvesti. Ir ką, juk išgyvenau, nenumiriau. Tik pavydėdavau draugams, kurie telefonu bendrai spręsdavo matematikos uždavinius..:)Dabar kartais norisi, kad niekas neskambintų ..Bet tenka pripažinti, kad pamiršus namie mobilų telefoną, pasidaro baisu (kai pamatai, kad neturi), o jei bėda atsitiks ir nebus iš kur paskambinti? O jei manęs kažkas ieškos, o aš neatsiliepsiu? o jei artimas žmogus skambins? Tragedija..Tenka pripažinti, kad priklausomybė nuo mobilaus , deja,yra .

Laura

2007-11-13 13:50

Na, aš ir pati vieną kartą grįžau atgal į darbą iš namų, nes buvau palikusi telefoną. Žinoma, jis galėjo ramiai gulėti darbe, bet įprotis turėti šį daiktą po ranka per daug įaugęs į kraują. Tuo labiau, kad tądien būtinai reikėjo paskambinti…

Salomėja

2007-11-13 14:18

Išeinant iš namų mintyse pasikartoju dainelę “raktai- piniginė – telefonas”. Matyt tai svarbu.

awx

2007-11-13 15:49

o, teisingai! nėr čia ko atsiliepinėt pastoviai. Man skambinantys greičiausiai irgi nervinasi, kad negali iš pirmo karto paskambinti, nors aš ramiausiai, net ir matydamas kas skambina, neatsiliepiu, nes paprasčiausiai tuo momentu nenoriu kalbėtis. telefonas beveik visada tylos režime ir labai spakainiai reaguoju į tuos žmones, kuriems pats negaliu prisiskambinti.

Machaonas

2007-11-13 19:48

Aš taip pat prisidedu prie kurčių telefonų savininkų. Paprastai niekas neskambina tam, kad ką nors gera padarytų- paprastai skambina, kad kažko reikia:)
Be to, skambučiai išmuša iš vėžių, jie kaip nelaukti svečiai, netikėtai užsukę į “bardakėlį”:)

Lucy

2007-11-13 19:49

Man kažkaip jau nebeskambina nerodomi numeriai – gal jau žmonės susiprato?

scania

2007-11-13 20:33

Telefonai turi gerą savubę – galima išjungti garsą. Jei pamatai, kad telefonas šviečia – tai atsiliepi… Po tam tikro laiko draugai įpranta, ir rašo žinutes, į kurias galima atsakyti ir vėliau. Technologijos nėra blogis, tik neteisingas jų naudojimas…

Martynas

2007-11-13 21:06

Žinau tą jausmą, kai tau skambinantys tiesiog užknisa. Bet pati turbūt irgi žinai tą jausmą, kai skambini ir kas neatsiliepia ;)

Laura

2007-11-13 21:26

Kai neatsiliepia, pagalvoju, kad gal žmogus užsiėmęs. Žinoma, jei neatsiliepia kelias dienas darbo metu darbiniu telefonu, tai jau pykstu :)

Andrius

2007-11-14 0:11

kazkaip tavo bloge ryskiai sakoma kad djeai ant naujausiu technologiju ir tuo paciu rasai zurnalui, kuris raso apie naujausias technologijas ar klystu?

angelake

2007-11-14 8:07

aš irgi labai nemėgstu skambinti – o ir darbe labai džiaugiaus, kai atėmė darbo-stacionarų telefoną. Parašau SMS, parašau e-mail, jei labai reikia pasinaudoju kokia pokalbių programa (pvz. Skype ar Gtalk). Nedalinu savo numerio į kairę ir į dešinę, taigi nepažįstami skambina retai. Tik mama įpranta kartais per dieną porąsyk paskambint, kad vieną sakinį pasakytų (lyg žinutės nepakaktų?).. ir tas pats klausimas: “ar viskas gerai? ko neatsiliepi? atsitiko kas nors?” O aš tiesiog noriu pailsėt nuo to telefono skambėjimo ir skirti laiko sau..
Ypač jei veiki ką nors malonaus ir nenori, kad tau trukdytų ;)

Laura

2007-11-14 8:22

Audriau > ant naujausių technologijų aš tikrai nedėjus. Man jos labai įdomios ir mielai viską išbandau. Džiaugiuosi, kad darbe galiu galiu pačiupinėti naują kompą ar išbandyti dar nematytą programą. Tiesiog aš jų negarbinu :) Todėl bloge bandau pateikti atsvarą visiems svaičiojimams “aš pirksiu naujausią telefoną”, “negaliu gyventi be mobilaus” ir pan.

Laura

2007-11-14 9:15

Atsiprašau :)

scania

2007-11-14 9:33

Prisiminiau – nokijos symbianai, bent jau senesnės versijos turėjo programą ,,autoatsakiklis”. Pats telefonas atsiliepia, atsiprašo ir paklausia kam perskambint. http://smart.nokiazone.ru/ – šitame puslapyje buvau radęs. Tiksliau pasakyt negaliu, niekada neturėjau symbiano.