Liutauras Ulevičius: Suteikite blogeriams žurnalistų teises

2007-05-03

Mano interviu ciklas apie blogus ir pilietinę žurnalistiką pagaliau išvydo dienos šviesą. Šis ciklas rengtas kaip bakalauro baigiamojo darbo kūrybinė dalis, tačiau publikuotas darbas visuomet yra geriau nei trūnijantis kompiuteryje ir universiteto rūsyje. Pirmojo interviu ciklo dalis – su Liutaurus Ulevičiumi.

27 metų amžiaus viešųjų ryšių specialistas Liutauras Ulevičius blogą susikūrė 2005 metais ir, suskirstęs jį į dvi dalis, rašo apie asmeninį gyvenimą bei apie tai, kas „skauda“. L. Ulevičius domisi interneto žiniasklaidos teisiniu statusu ir pirmasis bandė gauti akreditaciją į Seimą kaip blogeris, nes mano, kad blogų kūrėjams reikėtų suteikti žurnalistų pareigas ir teises.

- Ar laikote savo blogą pilietinės žurnalistikos apraiška?

- Pirmiausia, kyla klausimas, kas tiksliai yra ta pilietinė žurnalistika? Jei tai yra ta veikla, kuria įvairių profesijų žmonės užsiima laisvalaikiu ir skiria ją ne vien tik sau, tai, manau, mano blogas yra pilietinė žurnalistika. Dalis mano tekstų patenka į tokią kategoriją, kuri nėra mano darbo dalis. Už kai kuriuos savo komentarus aš gaunu atlygį, jeigu skelbiu juos viename ar kitame interneto portale. Man suteikta laisvė rinktis temą, bet už autorinį darbą mokami pinigai.

Atlygis – vienas iš kriterijų, kuris mažina pilietiškumą. Bet jeigu aš rašydamas už pinigus noriu, kad tas komentaras duotų naudos visuomenei, o ne finansinės naudos man, tai vėlgi yra pilietinė žurnalistika.

- Kokia Jūsų blogo pagrindinė idėja?

- Blogas suskirstytas į dvi dalis. Pirma yra „Politika“ – apie tai, kas aktualu visiems. Čia rašau ne apie asmeninį gyvenimą, o apie tai, kas „skauda“. Antrąją dalį pavadinau „Kasdienybė“ – tai, kas svarbu tik man ir man artimiems žmonėms. Bloge yra riba tarp to, kas įdomu visiems ir tik man pačiam.

- Koks blogo lankomumas?

- Tai priklauso nuo to, kiek dažnai aš jį atnaujinu. Jeigu atnaujinu reguliariai, tai unikalių lankytojų yra apie 100 – 150 per dieną. Kai kurie per dieną mano blogą aplanko kelis kartus – skaito senesnius įrašus. Yra apie 20 – 30 lankytojų, kurie skaito, komentuoja ir ginčijasi nuolat. Jie reguliariai lanko mano blogą.

- Daugėja žmonių, skaitančių ir rašančių blogus. Kodėl blogai taip staigiai išpopuliarėjo?

- Pradėjome aktyviai juos reklamuoti. Pradžia buvo seniai – apie 1998 m. Dabar apie tai daugiau kalbama, nes kartu su kitais aktyviais blogeriais ėmėme populiarinti blogus. Kuo daugiau žmonių įsijungia į tą bendruomenę, kuo daugiau skaitoma ir diskutuojama, tuo įdomiau rašyti. Rašyti uždaram ratui neįdomu. Pati blogosfera gyvybingesnė tuomet, kai yra daugiau žmonių. Pavyzdžiui, aš galėčiau turėti savo asmeninį tinklalapį, bet kai esi vienas, nesi gyvybingas ir negali plėtoti temos.

Kai apie ta pačia tema skirtingai parašo keli žmonės, daug įdomiau skaityti. Tarkim, jeigu būtų nuspręsta branginti pieną, vieni rašytų, kad bus geriau ūkininkams, o kiti atsižvelgtų į vartotojus. Net visai su blogais nesusijęs žmogus rastų šią įvairiapusę informaciją ir jam būtų įdomu.

- Vienas JAV blogeris sukūrė blogą, kuriame piliečiai patys gali skelbti naujienas bei komentarus. Tai tarsi pilietinis naujienų portalas. Ko reikia, kad Lietuvoje atsirastų toks blogerių projektas?

- Tai yra kritinės masės bloguose klausimas. Reikia daugiau nuomonių lyderių, kurie aktyviau rašytų ir reikštų savo nuomonę. Dabar blogus rašantiems žmonėms daugiausia 30 metų. Galiu ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti, kiek yra rimtų rašytojų, kuriems daugiau nei 30 metų. O iki 20-ties yra labai daug. Reikia priversti vyresnę auditoriją susidomėti blogais. Jeigu pavyktų juos pritraukti, viskas šioje sferoje būtų gerai, o jei ne, blogeriams teks užaugti natūraliu būdu.

Kol kas konkretaus blogerių projekto mūsų galvose nėra, bet jau vien po aktyvaus blogosferos sujudinimo pasklido virpesiai, kurie gali išsirutulioti į rimtus projektus.

- Kuo skiriasi blogeris ir žurnalistas?

- Žurnalistą galima suprasti teisine ir praktine prasme. Praktinė – tai žmogus, kuris gyvena iš žurnalistinio darbo. Lietuvoje nėra nei vieno blogerio, kuris gyventų iš blogo rašymo, taigi Lietuvoje nėra nei vieno blogerio, kurį būtų galima pavadinti žurnalistu.

Teisine prasme žurnalistas yra toks žmogus, kuris informuoja visuomenę. Kiekvienas blogeris, kuris neriboja prieigos prie savo viešai skleidžiamos informacijos, nesvarbu, ar jis gydytojas, ar statybininkas, yra žurnalistas.

Bandžiau gauti akreditaciją į Seimą kaip blogeris, tačiau išgirdau nuomonių, kad vaidinu žurnalistą. Klausimas yra ne tas, ar aš iš to valgysiu duoną, o kokios teisės ir pareigos priskiriamos tokiam žmogui, kuris rašo bloge.

- Kodėl žurnalistų ir blogerių teisės turėtų būti vienodos?

- Teisės ir pareigos eina greta. Jeigu žmogui duodi teises, turi suteikti ir pareigas ir atvirkščiai. Įdomus buvo vasario mėnesio žurnalistų ir leidėjų etikos inspektoriaus sprendimas blogeriui „Kaboom“ skirti papeikimą. Taip buvo sugretinti laikraščiai ir blogai. Akivaizdu, kad blogerių ir žurnalistų pareigos jau vertinamos vienodai, belieka laukti, kada bus suvienodintos teisės.

- Kokius blogus pavadintumėte pilietiškiausiais?

- Manau, kad www.zuokas.lt yra geros pilietinės žurnalistikos pavyzdys. Galima ginčytis, kiek jis yra sumeluotas, bet toks turėtų būti pavyzdinis bogas. Dar yra blogas apie žaidimus www.blogas.lt/games. Jame žmogus nuosekliai rašo apie kompiuterinius žaidimus – kokie pasirodo, ką jis žaidžia, kurie yra geri, kurie blogi.

Neseniai atsirado blogas „Dievų žiniasklaida“, kurį tikriausiai rašo vienas ryšių su visuomene atstovas. Šitas blogas yra apie žiniasklaidą. Žmogus iškart komentuoja tai, ko nepastebi žurnalistai. Manau, kad žurnalistai sutelkia dėmesį į detales, o bendro vaizdo nemato, taigi šis žmogus užpildo tą nišą.

Žudyk reklamą“ blogas rodo, kaip žmogus gali nagrinėti atskirą tema ir ją išvystyti. Toks pavyzdys rodo, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasisakyti bloge, nes niekas taip paprastai neleis savo nuomonės reikšti laikraštyje. Tereikia penkių minučių susikurti blogui ir galima laisvai rašyti komentarus.

- Politikų blogai gali būti kuriami ir savireklamos tikslais.

- Manau, kad blogai – ir žurnalistika, ir reklama. Lietuvoje politikai dar nesuvokia, kad trečdalis rinkėjų skaito ir rašo blogus, kad trečdalį rinkėjų galima sužvejoti internete. Blogų rašymas yra viena iš savireklamos formų, tik reikalauja daugiau darbo. Visgi ir rezultatas yra efektyvesnis, nei įdėjus paprastą reklaminį skydelį internete. Žinoma, ta tendencija imama suvokti. Pavyzdžiui, sausio-vasario mėnesiais konservatorių partija buvo trečia pagal dydį reklamdavė internete.

- Kokia teminių blogų situacija Lietuvoje?

- Teminiai blogai turi atsirasti natūraliai. Pirmiausia žmonės turi išsipasakoti, kaip jiems sekasi meilėje ar kaip jų nemėgsta mokykloje, o tada jau turi atsirasti savo sričių profesionalai. Kritinė masė ir yra tam reikalinga, kad profesionalūs žmonės turėtų paskatą rašyti. Jeigu blogo niekas neskaitys arba jį aplankys trys žmonės per mėnesį, niekam nebus įdomu rašyti. Turi atsirasti auditorija.

Manau, kad vėliau atsiras medicinos seselių, kurios kritikuos, kad viena ar kita ligoninė neefektyviai išnaudoja lėšas arba automobilių šaltkalvis, kuris praneš, kad naujausiuose „Mercedes“ automobiliuose genda duslintuvai. Dabar tos informacijos mes negalime gauti, bet kai ji atsiras, visiems bus tik geriau nuo to. Žinoma, blogiau bus bijantiems kritikos. Politikams patinka, kai jie gali kontroliuoti žiniasklaidos priemones, o štai bloguose kontrolė dingsta. Blogai yra tarsi žiniasklaidos išsilaisvinimas.

- Kokių blogų trūksta Lietuvoje?

- Labiausiai trūksta atskirų profesijų lyderių blogų: rimto politologo blogo, rimto ekonomisto, pavyzdžiui Gitano Nausėdos, rimto filosofo – Leonido Donskio blogo. Tokių nėra. Kai tokie blogai atsiras, įvyks esminis lūžis. Jie būtų populiarūs. Net ir dabar tokių žmonių komentarai interneto portaluose yra skaitomiausi, taigi jų blogai būtų labai populiarūs. Netgi jų padrikos mintys būtų daug įdomesnės, nei kitų rašytojų.

Pavyzdžiui, man būtų įdomu sužinoti, ką galvoja prezidentas Valdas Adamkus apie vieną ar kitą sprendimą. Ne tai, ką papasakojo jo atstovė spaudai Rita Grumadaitė per spaudos konferenciją, bet paties prezidento mintys. Jeigu jis apsinuodijo maistu, būtų įdomu žinoti, ką jis valgė. Žmogiškumas visada yra privalumas.

- Tokie blogai gali tapti piktų komentarų ir kritikos taikiniais.

- Neigiamos nuomonės yra geriau negu jokios nuomonės. Kritiką galima panaudoti savo paties labui. Iš kiekvieno neigiamo komentaro galima pasimokyti arba susipažinti su galima reakcija. Tai tarsi smėlio dėžė, kurioje galima pabandyti išsakyti savo požiūrį. Politikas, prieš kalbėdamas Seimo tribūnoje tą patį gali pasakyti savo bloge ir žinoti, kokia reakcija laukia. Problema yra tai, kad į kritiką žiūrima kaip į pavojų, o ne kaip į galimybę. Teisingai sureagavus į kritiką, jos nebeliktų, o jeigu piktas komentavimas tęsiasi, vadinasi, kažką darai blogai. Pats visada bandau atsakyti į tokius komentarus arba prisiimti kaltę, jei suklydau.

- Galbūt blogai gali nustumti profesionalią interneto žiniasklaidą į antrą planą?

- Manau, kad blogai gali priversti interneto žiniasklaidą tapti tik dar profesionalesne. Jeigu, pavyzdžiui, bloge rašys eilinis autoserviso šaltkalvis, kad jam patinka viena automobilių markė, o ne kita, tai profesionalus žurnalistas pateiks objektyvesnę nuomonę, nes jis turės daugiau informacijos ir galės palyginti kelių markių automobilius, o šaltkalvis galbūt ne. Kokybės skirtumas yra profesionalios žiniasklaidos pridėtinė vertė. Tokioje žiniasklaidoje nebus asmeninės nuomonės, kuri yra viena pagrindinių blogų bruožų.

- Kodėl blogų nerašo žurnalistai?

- Čia atsiranda interesų konfliktas. Žurnalistas negali kritikuoti savo darbovietės. Riba turi būti, kad darbuotojas neimtų peikti darbdavio vien dėl to, kad jis jam tiesiog nepatinka. JAV už tokią kritiką draudžiama bausti ar pašalinti iš pareigų. Prancūzijoje yra atvejis, kad jau vyksta teismas dėl tokios kritikos. Lietuvoje žurnalistai rašo ne asmeninius, o redakcinius blogus, pavyzdžiui, interneto naujienų portalo Alfa.lt žurnalistai portale turi savo blogus.

Tokie redakciniai blogai yra reikalingi, nes, kad ir koks rimtas leidinys būtų, skaitytojams visuomet įdomi asmeninė žurnalisto nuomonė. Žurnalistai negali sakyti „aš galvoju“ ir rašyti subjektyviai. Blogai leidžia reikšti savo mintis. Jei būčiau portalo savininkas, leisčiau žurnalistams kurti blogus, nes žmonėms būtų įdomu skaityti. Man kaip žiūrovui įdomūs LTV vadovybės konfliktai, kuriuos jie galėtų paaiškinti bloge. Tam jiems net nereikėtų naudoti eterio laiko. Blogai atveria galimybę papasakoti savo mintis. Tiesiog turi būti atribota profesionaliai skleidžiama informacija nuo subjektyvios.

- Kokia blogerių kompetencija rašyti politikos, verslo ir kitomis temomis?

- Visuomet yra nekompetencijos pavojus. Kai mes norime sužinoti apie paskutinio įstatymo projekto motyvus Seime, mes neskaitome bulvarinės spaudos, o renkamės rimtus leidinius – juk nenorime išgirsti kokios nors vulgarybės. Bloguose irgi yra ir bulvaras, ir rimti komentarai. Žmonėms reikia tik atskirti šiuos dalykus. Negalima teigti, kad visi yra tik blogi arba tik geri.

Bulvaras bloguose yra, pavyzdžiui, tas pats „Kaboom“, kuris rašo apie sprogmenų gamybą. Tai akivaizdi informacija, kuri neturėtų būti skelbiama viešai, ji pažeidžia nepilnamečių teises būti apsaugotiems nuo neigiamos informacijos.

- Argi blogų sistema www.blogas.lt nereguliuoja tokių dalykų?

- Yra tam tikra automatinė kontrolė, pavyzdžiui, neleidžiama rašyti keiksmažodžių. Kiekvienas blogo autorius prieš sukurdamas blogą sutinka su taisyklėmis, kuriose parašyta, kad Blogas.lt turi teisę pašalinti tokį blogą, kuris prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams. Tačiau bet ko cenzūruoti negalima. Blogas.lt nėra redakcija, tik paslaugų tiekėja, kuri nėra atsakinga už blogerių publikuojamus įrašus. Žinoma, administracija turi reaguoti į įspėjimus.

- Kokią įtaką blogai daro Lietuvos žiniasklaidai?

- Kol kas žymios įtakos nedaro, bet ji didėja. Jau vien tai, kad interneto naujienų portalai kuria redakcinius blogus, rodo, kad šis reiškinys plinta. O ar jis plinta aritmetine, ar geometrine progresija, dar nežinia.

Jeigu įdomu: antroji, trečioji, ketvirtoji ir penktoji interviu ciklo dalys

Kategorija: VIP | Komentarų: 2

Jolanta

2007-05-03 16:41

OHOOO!! Ir “balse” yra?!

Novum » Blog Archive » Žygimantas Medelis: žmonėms reikia duomenų, visa kita jie atliks patys

2008-04-05 17:21

[...] įdomu: pirmoji, antroji, trečioji ir penktoji interviu ciklo [...]