Lionel Shriver “Pasikalbėkime apie Keviną”

2015-08-12

Žinot, o mane daug kas gąsdino, kad neskaityčiau šitos knygos :) Nes ji “labai baisi” ir “palieka labai slogų įspūdį”, ir tiesiog “brrrrr”. Taigi knygą nusipirkau, jau labai seniai. Galvodama, kad istorija tikrai šiurpi ir laukdama jai tinkamos nuotaikos, knygą iš vis pamiršau. Kol vieną dieną man ją priminė feisbuke. Perskaičiau.

Iš tiesų tai skaičiau ir laukiau to baisumo, bet taip ir nesulaukiau. Visos istorijos atomazga aiški jau pačioje pradžioje – Kevinas mokykloje sušaudo nemažai žmonių. Po to sėdi kalėjime, o motina jį lanko sąžiningai kaip robotukas. Visa knyga – jos laiškai vyrui. Ir pokalbiai su sūnumi. Kadangi esu mėgėja pavartyti knygos pabaigą, tai iškart išsiaiškinau dar kelis dalykus, nors beskaitydama būčiau ir pati susipratusi.

Taigi, vieną dalyką jau išsiaiškinome – jokių perdėtų baisumų knygoje nėra. Va “Širšių fabrikas” tikrai buvo šiurpoka, o čia gryna psichologija, kas, neslėpsiu, man laaabai patinka. Šituo aspektu tikrai galiu pagirti rašytoją. Labai gerai atskleisti motina ir sūnus. Nežinau, kaip ten kitiems skaitytojams, bet Kevinas man buvo be galo įdomus, įžvalgus, protingas ir tikra atsvara savo motinai, kuri manosi esanti įdomi, įžvalgi ir protinga, bet iki to jai toli gražu. Pasidarė vaiką, nes… nu, reikia. Apsimetinėjo prieš vaiką, kad jį myli (taip, jie tokie durneliai, kad nesupranta). Ištekėjo už dar kvailesnio diedo (kurį vaidina John C. Reilly – rimtai??? Jis turėjo būti bent jau gražus!). Ir per 16 metų nesugebėjo suprasti savo sūnaus. Tikras didelis FAIL, tad, sakyčiau, nusipelnė to, ko sulaukė. Gerai, kad bent pati suvokia nusipelniusi.

Apie vaikus, auklėjimą, meilę ir kitus dalykus galiu pakalbėti iš kiek kitokio aspekto nei dauguma šeimų. Mano sūnus – autistas. Kas skaitė ar skaitys knygą, tai žinokite, kad šiais laikais Kevinas tikrai būtų pripažintas turintis Aspergerio (viena autizmo formų) sindromą. Na, ten diagnozėmis dalinamasi į kairę ir į dešinę, taigi turėt turėtų, o ar iš tikrųjų jis toks – geras klausimas. Kadangi visi autistai yra skirtingi, o ir sutrikimo lygis labai nevienodas (knygoje pateikti stereotipai – totalus absurdas), tai maniškis kažkur per vidurį. Nieko tragiško, bet tikrai yra ką veikti. Taigi man tos visos knygoje aprašytos sudėtingos situacijos kelią juoką :)

Rekomenduoju neturintiems vaikų, nenorintiems vaikų, turintiems paprastų vaikų, turintiems ypatingų vaikų, besilaukiantiems vaikų ar tiesiog ieškantiems geros knygos. Nerekomenduoju skysto protelio supermamoms/supertėvams ir svajonių romanų skaitytojams.

Kategorija: Knygos | Komentarų: 4

Salomėja

2015-08-12 14:22

Gerai čia viską surašei :) Ypač apie charakterius. Aš irgi ilgai tos knygos vengiau.

Jolanta

2015-09-01 9:27

Perskaičiau jau pusę knygos, bet dar jokių baisumų neaptikau :) Baisumus turbūt kiekvienas savait supranta:) Bet knyga įtraukė labai, su pasimėgavimu ir lėtai skaitau kiekvieną puslapį ir galvoju, kaip autorius sugebėjo taip taikliai perteikti jausmus, mintis?

jolnta

2015-09-28 11:50

Užbaigiau skaityti šią knygą ir turiu pasakyt, kad esu sužavėta. Istorija nei baisi, nei graudi. Bet susimąstyti verčia. Rekomenduoju. Ir pritariu minčiai, kad visgi ši knyga ne toms (ar ne tiems), kurios aikčioja ir piktinasi dėl kiekvieno nieko :)

Jurgita

2016-11-01 17:11

Gal kas gali parduoti sia knyga? Niekur neberandu :(