(Čia tik pavyzdys, jei nepatinka, pakeiskit žodį “gėjus” į “lesbietė”, “homoseksualas” ar pan.)

Ir tada supratau, kad mano požiūris į seksualines mažumas yra būtent toks. Aš ne homofobė ir man jos netrukdo, tiesiog esu už natūralumą, sukurtą gamtos :) Nemanau, kad homoseksualumas yra įperšamas, tai turbūt koks nors hormonų disbalansas (nežinau, kaip ten iš tikrųjų, nesidomėjau).

O tas darželis, apie kurį užsiminiau pradžioje tai… man jis nepatinka. Aš noriu, kad mano vaikas skirtų moterį nuo vyro. Noriu, kad jis žinotų, kad vyrai negali išnešioti ir pagimdyti vaikų, jie neturi įgimto motinystės instinkto, kad dažniausiai yra fiziškai stipresni. Kad moterys yra smulkesnės, kad joms nemutuoja balsas, kad jų lytiniai organai kitokie. Lytis yra lytis, negalima jos ištrinti ir suvienodinti. O ar vaikui labiau patiks kieme kaltis lazdomis, ar siūti žaislams drabužius, tai man jau jokio skirtumo.

Mes šypsojomės. Sakom kasdien. Ir ne po vieną kartą. Nebūtina tik pabudus pulti ant kaklo ir sakyti, kaip žvėriškai myli (iš tiesų ryte dažniausiai būnam pikti). Galima ir el. paštu ar žinutę parašyti. Arba susitikus po darbo. Arba pagalvojus/prisiminus ką nors gražaus ir gero. Kai supykstu, kartais sakau: nemyliu. Vyras juokiasi: juk žinau, kad myli. Tada sakau: tai aišku, kad myliu, tik dabar truputį nemėgstu.

Manoma, kad sakyti nebūtina – užtenka parodyti. Staigmenėlėm visokiom ir dovanėlėm, elgesiu. Nu bet ne visada tą meilę išreiškiantį elgesį antra pusė supranta. Jei man vyras sugalvotų iš meilės dovanoti gėlių, tik akim klapsėčiau. Man tai jokios meilės neįrodo. Gerai, kad jis tą žino. Bet juk būna, kad antra pusė ir nesupranta. Aš iš didelės meilės per daug rūpestinga būnu kartais. Noriu gero, o gaunasi taip, kad imu erzinti. Dar kiti sakyti bijo, o parodyti nemoka. Po to guodžiasi jų antros pusės: man atrodo, kad manęs nebemyyyli…

Tai kada paskutinį kartą?

Bet gi nesam pedantiškai tvarkingi. Tingim valyti dulkes, langai neplauti jau… mmm… senokai jau, o lovos iš vis neklojam. Dabar gi ji stovi miegamajame, bet anksčiau, gyvendami vieno kambario bute, vis tiek niekada neklodavom. Kaip ryte nusimeti nuo savęs kaldrą, taip vakare ir randi :) Ir indų kadaise neplaudavom kelias dienas, bet senam name netruko prisiveisti tarakonų. Tai kažkaip teko įprasti vakare išsiplauti lėkštes (tarakonai dingo, o geras įprotis liko). Beje, tų indų ne taip daug ir turim, tai jei neišsiplausi, kitą dieną bus labai nesmagu.

Neseniai man mama pareiškė, kad kai buvau maža, tai nuolat būdavau apsikuitusi žaislais ir piktybiškai jų nesusitvarkydavau. O pradėjusi eiti į mokyklą, ant žemės paklodavau visus sąsiuvinius. Kompromituojančio fakto dėl žaislų tikrai nepamenu, o sąsiuvinius išmėtydavau todėl, kad taip lengviau būdavo rasti reikiamus. Beje, užsukus pas mamą į darbą, suprantu, iš kur atsirado tas įprotis popierius paskleisti kuo plačiau :P

Aš negaliu tvirtinti, kad mūsų butas tvarkingas. Jei staiga sugalvotumėte ateiti į svečius, tektų suplaut kelias lėkštes, suskleisti dekiais ir pagalvėm apkrautą sofą, dar greitai išplaučiau kriauklę vonioje (dažniausiai apsiteršiantis ir nemėgiamas tvarkyti dalykas) ir padėčiau kelis daiktus į vietą.

Nelakstom kasdien po namus su dulkių skuduru ir nerėkaujam dėl ne vietoje numesto daikto. Tiesiog esam įpratę neapsikuisti, kažkaip savaime. Ir niekada per 5 su viršum bendro gyvenimo metų dėl to nėra kilęs joks ginčas. Pasikartosiu – tikra laimė. Ne tvarka, o tai, kad vienodai ją suvokiam. Jei būtume abu vienodai netvarkingi, irgi būtų laimė, kad kitas neburba nuolat dėl bet kur nuskraidintų kojinių.

Poliklinikos koridorius, aišku, pilnas žmonių, šalia manęs kinkas drebina bobulytė (ji turbūt supermamų iš vakaro neskaito), o į baisųjį kabinetą eina vyriškis, prieš tai prisipažinęs, kad procedūrą atidėliojo du metus. Už poros minučių visas koridorius nutyla, nes pasigirsta rėkimas, baubimas, žiaukčiojimas ir tada dar rėkimas. Tada visi pratrūksta juoktis, bobulytė šalia manęs išblykšta, aš nuryju seiles ir bandau ją nuraminti.

Išėjęs vyriškis ironiškai man drėbteli “Sėkmės!”, o aš seselės teiraujuosi, ar tikrai čia tas vyriškis rėkė.
- Ai, tai kad pas mus visi vyrai kaip vaikai elgiasi, čia ne pirmas toks ir ne paskutinis.
Cha, galvoju, nu bent kartą. Ir ryžtingai viską iškenčiu.

P.S. Tai nebuvo įrašas, žeminantis vyrus, jei ką. Tik faktai, tik faktai…

Užėjo pirmą kartą pas mus į kabinetą, nes jai kita svarbias pareigas užimanti moteriškė parodė, pro kurį langą galima pulteliu šlagbaumą atkelti. O mūsų durys keistokos, nes nepasukus rakto neįeisi į vidų.
- O tai jūs čia užrakinti sėdite?
- Aha.
- Juk tikrai užrakina?
- Aha, kad nepabėgtume.
- Tai man dabar jus užrakinti? Tikrai užrakinti?
Prasideda tylus krizenimas.
- Tai aš užrakinsiu…
- Ne ne, nerakinkit, neišeisim paskui.
Moteriškė net durų neuždarė. Vėliau atėjo šlagbaumo pakelti.
- Taip, spaudžiam tą DIDELĮ mygtuką… O! Gavosi! O dabar nuleisti reikia, ane? Kurį čia mygtuką spausti? Vėl tą didelį? Kaip čia?
- Spauskite tą didelį.
- Ahaaa… O! Gavosi!
Taukšt taukšt taukšt, išeina, uždaro duris. Po sekundėlės taukšt taukšt taukšt grįžta. Įkiša galvą pro duris:
- Bet aš juk jūsų neužrakinau, ane?

Juk žino ji, kad neužrakino. Žino, kurį mygtuką spausti. Žino, kaip šlagbaumas veikia. Bet kodėl reikia rodyti naivumą? Dar suprasčiau, jei kabinete sėdėtų daug vyrų, tai reikėtų pasimaivyti. Bet taip nėra. Su Salomėja nusprendėm, kaip taip veikia jos savisauga: jei kas nors elementaraus nesigaus, jau bus apsidraudusi savo naivumu.

Ir daug labai moteriškų moterų taip elgiasi. Aš tokia nesu. Kartais naivumą reikia įjungti specialiai, pvz., servisuose, kur geriau išsiviepti ir vaidinti baisiai išsigandusią, kad mašina “sulūžo”. Net jei žinau tiksliai, kas nutiko, nesikišu. Kitaip mane už kampo pavadins “nesveika boba” ar pan.

Dar belieka rožinę suknytę apsivilkti ir geltonas kasytes susipinti (PinkCity, aš ne apie tave), ledinuką į rankas ir vaidinti naivutėlę kvailutėlę, kuriai reikia visų pagalbos ir patarimų, net jei iš tikrųjų nereikia. Tas šventas moteriškas naivumas. Tik va man reikia jį suvaidinti, o kitoms tai gaunasi natūraliai.

Gal tokiu būdu lengviau susilaukti pagalbos, net nereikia prašyti. Tave labiau užjaučia, nes atrodai vargšė. Už tave atlieka nemalonius darbus, nes užknisi kartodama, kas nesugebėsi. O kai atlieki nepersistengdama savo pareigas, visi giria, nes tu tokia šaunuolė – padarei pati! Moteriškas naivumas yra gerai. Reikia išmokti, gal bus lengviau gyventi :)

Bet, mielieji, kodėl dauguma pamirštate kojas? Jos irgi turi raumenų. Ir labai gražių – ant šlaunų, blauzdų. Raumeningos vyrų kojos yra seksualu. Nesvarbu, kad jų nesimato po džinsais. Marškinėlius trumpomis rankovėmis ar iš vis be rankovių mėgsta visi vyriškiai, norintys pasipuikuoti rankų raumenukais. Jei dar ir pilvukas plokščias – vaikšto pusnuogiai. Bet kojas žiemą vasarą slepia po kelnėmis. Ir šortų nenešioja – bijo kažką ten parodyti. O gal bijo, kad neturi ką parodyti?

Labai juokinga būna vasarą stebėti vyriškius paplūdimyje. Blizgina aliejais pateptus bicepsus saulėje, o plonas kaip šakaliukai kojytes slepia po šortais iki kelių. Žinot, tokie vyrai man primena šuniukus Čihuahua, nes pagal kūno masę jų tokios plonos kojytės… Man nepatinka trumputės aptemptos vyriškos glaudės, bet laisvi šortukai, iki galo nepaslepiantys kojų raumenų – seksualu.

Ypač linksmai atrodo paaugliai, bandantys užsiauginti raumenukus, bet visiškai nekreipiantys dėmesio į kojas. Vaikšto kaip ereliai išsiskėtę, neva kojos nesueina dėl per didelių raumenų. Bet ten tik kauleliai kyšo… nepatinka man vyrai, kurių kojos plonesnės už mano rankas. O rankos mano nestoros.

Štai vienas pažįstamas liesutis septyniolikmetis pagaliau pradėjo sportuoti ir parodė, kaip raumenys ant rankų auga. Gerai, kad auga, sakau, o kojoms pratimus darai? Pasirodo, ne… Žinau, kad kojų raumenys ryškėja sunkiau. Ir štangų jomis nepakilnosi taip paprastai. Gal ir to malonumo didelio nėra. Bet kojos – taip pat svarbu kaip ir rankos. Stambių rankų, plačių pečių ir plonų kojyčių derinys verčia mane kaskart nusišypsoti ir nedraugiškai pasišaipyti.

Pirmiausia, pėdkelnės yra gan nepatogus drabužis. Jei bent kiek netinka dydis ar šiaip nekokybiškos, tai susisuka, smunka, plyšta ir šiaip negražiai atrodo. Storos pėdkelnės – kas kita. Žiemą ant jų drąsiai galima vilktis sijoną. O jei kokios raštuotos ar ryškios spalvos, tai dar ir labai smagiai atrodo.

Kam vyrams pėdkelnės? Nežinau, garbės žodis. Jei vyras transvestitas, jam tiks ir moteriškos. Jei reikia spektakliui kokiam, turbūt galima išsinuomoti “Lietuvos kino studijoje“. Dar galima nusipirkti šokių rūbų parduotuvėse. O jei šalta – gal geriau apsivilkti storesnės medžiagos džinsus ar kelnes šiltas. Dar gi galima ilgas kojines įsigyti. Na, tikrai nėra taip ir patogu tos pėdkelnės. Bent jau man.

Bet atkakliems vyriškų pėdkelnių ieškotojams yra išeitis – pėdkelnės, kurios tinka ir vyrams. Tokių būna sekso prekių parduotuvėse. Nuotraukos man atrodo šiek tiek juokingai, bet niekas neprilygs prekės aprašyme esančiam komentarui: “Aš turiu problemą – raumeningas šlaunis, kurių nemėgstu demonstruoti, o dėvint šias pėdkelnes mano kojos tampa lygios.” Emmm… gražu raumeningos vyru šlaunys. Kam jas slėpti po pėdkelnėmis? O kultūristams jos šiaip ar taip nebepadės…

Neturiu nieko prieš neįprastus poreikius. Tuo labiau, metroseksualumas dabar labai madingas. Bet keistai skambėtų vyro zirzimas: “Brangioji, susiplėšiau šiandien pėdkelnes…”.

P.S. Enciklopedinė informacija vyrams, jei visgi sugalvosite pirkti: pėdkelnių storis matuojamas denais. Kuo jų daugiau, tuo storesnės ir tankesnės pėdkelnės. Koks skaičiukas prie žodelio DEN nurodytas ant pakuotės, tiek gramų sveria 9 km siūlo, iš kurio pagamintos pėdkelnės. Plonos pėdkelnės yra 6-20 denų, vidutinės 20-40 denų, storos – 50-180 denų.

Ten, kur užrašytas dydis, rinkitės patį didžiausią skaičių, kokį rasite :))

Neseniai mūsų darbo galvų galva ėmė pasakoti istoriją apie tai, kaip senovėje drąsūs vyrai medžiodavo, o kiti bobas prižiūrėdavo ir kitokiais būdais smagindavosi. Ilgainiui medžiotojų neliko, nes visi norėjo savo vyriškumą kitoje aplinkoje įrodyti. Tad, pasak galvų galvos, medžioklė – puiki vyriška tradicija, kurią reikia atgaivinti ir kurioje dalyvauja tik tikri vyrai.

Man įdomu, ar medžiojantys gyvūnus bent kartais susimąsto apie tai, kaip šie jaučiasi? Neimsiu aiškinti, kad pašautiems žvėrims pro akis prabėga visas gyvenimas, jie mintyse atsisveikina su savo šeimomis… Tarkim, gyvūnus valdo instinktai. Bet juk jie tikrai nesupranta, kas vyksta ir, svarbiausia, kodėl.

O į klausimą “Kodėl?” vyriškumo demonstruotajai turi ilgą pasiaiškinimų grandinę: juk mes ne tam medžiojame, kad prišaudytume kuo daugiau gyvūnų; yra ten visokie įstatymai – ribojantys ir nurodantys; čia labiau sportinis azartas ir pramoga. Žinot, jei būčiau kiškis, dar suprasčiau tą dvikojį, kuris mane nušovė dėl to, kad neturi ką valgyti. Na, atranka yra atranka. Bet kaip suprasti žmogų, kuris nušauna gyvūną dėl pramogos???

Būna žmogžudžių, kurie nužudo iš įniršio ar gindamiesi. Būna tokių, kurie žudo iš malonumo. Gal ne visai teisinga lyginti medžiotojus su žmogžudžiais, bet panašumų įžvelgiu. Ir vieniems, ir kitiems malonu planuoti, kaip pričiups auką, ruoštis ginklus, kurti strategijas, o jau kiek džiaugsmo būna pasiekus rezultatą. Ir kuo gi ne panašu?

Žudymas nėra pramoga. Ne toks aš žmogus, kuris apsirengęs meška eitų į žaliųjų demonstracijas. Ne toks, kuris ignoruotų odines rankines ir batus. Bet nesuprantu aš vyrų, išdidžiai aiškinančių, kuo gyvūnų žudymas ir visa ta atrakcija yra gėris.

Rankinukų nepirkti tiesiog negaliu. Ypač tokių, kuriuos pamatai ir supranti, kad tai TA rankinė. Žinoma, į kainą pasižiūriu, nes žinau, kiek galiu išleisti savo silpnybei. Neturiu jokio rankinių kriterijaus. Vienos man nepatinka, kitos – pusė velnio. Ir yra tos, kurios privalo būti mano. Dažniausiai ir būna. Kadangi turiu išteklių limitą, tai į itin brangių rankinių parduotuves nė neužsuku. Nes neįpirksiu, o vėliau susigraušiu iš nevilties.

Štai šiandien nusipirkau iškart dvi rankines. Vieną pamačiau užvakar. Tik įėjau į parduotuvę – ir štai ji. Čiupinėjau, varčiau, žiūrėjau į veidrodį. Bet, ai, galvoju, visai neseniai nusipirkau raudoną rankinę, nereikia man šitos žalsvos (aišku, kad reikia, bet pabandžiau save apgauti). Ir nepirkau. O šiandien net negalvodama po darbo užėjau į parduotuvę. Fiuuf, dar niekas nenupirko. Taigi, rankinė atiteko man.

Bet prie pat išėjimo po plakatu pamačiau geltono rankinuko kampą. Ištraukiau… Ir šitas būtent TOKS, kurio reikia. Minutėlę pagalvojau ir nusipirkau. Ne visada toje pačioje parduotuvėje iškart randi dvi rankines, kurių negali nepirkti. Ką gali žinoti, gal po to metus nieko gero nerasiu.

Nesmerkit už silpnybę, visos moterys jų turi. Turiu draugę, kuri negali nepirkti lūpų dažų ir blizgesių. Ji turi jiems atskirą kosmetinę. Pavalgiusi visada pasidažo lūpas. Gali būti be tušo, be pudros, bet be blizgesio, sako, kaip nuoga jaučiasi. Kita rankinėje nešiodavosi po kelis nagų lako buteliukus ir valiklio. Net per paskaitas lakuodavosi nagus įvairiais raštais. Ir pirkdavo nagų laką be proto. Verkšlendavo, kad nebėra spalvų, kurių neturėtų.

Pažįstu tokių, kurios dievina batus. Turi po porą prie kiekvienų kelnių ar sijono. Išleidžia jiems tūkstančius. Dar kitos alpsta dėl papuošalų. Nauja grandinėlė, įdomi apyrankė, dar vienas žiedas… Iš kelionių parsiveža pusę lagamino papuošalų.

O aš lūpų nesidažau, nagams – tik permatomas lakas, gražių ir patogių batų nerandu, o papuošalų turiu, bet nenešioju. Tik tris žiedus: tėvų dovanotą 18-to gimtadienio proga, sužadėtuvių ir vestuvinį. Užtat rankinukų turiu pilną spintą. Nekaupiu jų, nusidėvėjusius visuomet išmetu. Kitaip pusę buto jau būčiau užgriozdinusi. Dabar reikės padaryti rankinių pertraukėlę, nes turiu visas, kurių reikia: raudoną, baltą, neaišku kodėl pastebimą, talpią, sportišką, keistą, baliams, na, ir tokią, kurią visos pagiria. Ir dar krūvą kitų.

Mano raudonoji, nuolat pagiriamoji (maža geltona), neaišku kodėl pastebima (violetinė) ir dvi naujos (didelė geltona ir pilkai žalsva):

Sako, kad dažnai tas trečias būna kaltas dėl išsiskyrimo. Kad jis sugadina ilgalaikius tvirtus santykius, kad daro spaudimą. Netiesa. Nes trečias žmogus neatsiras, jei santykiai yra tokie, kokių reikia. Jei jie ilgainiui ima nusibosti, nuvilti, erzinti ar liūdinti, atsiveria visi vartai trečiam žmogui. Jis gali tik šiek tiek paspartinti išsiskyrimą, palengvinti sunkų apsisprendimą. Nereikia kaltinti trečio žmogaus. Nes dažnai jis viską padaro net nežinodamas. Tai tik vieno iš dviejų apsisprendimas.

Ir aš kažkada turėjau trečią žmogų. Paauglystėje. Bet nerimta tai buvo. Ir pati esu buvusi trečia. Net du kartus. Tik pirmą kartą sužinojusi pasijutau labai nemaloniai ir pasiskubinau viską užbaigti, o antrą kartą nieko nesiekiau ir neplanavau. O išėjo va kaip – iki dabar kartu. Bet kadaise sulaukiau prisipažinimo, kad ten daug kas jau buvo blogai, todėl aš tik paspartinau baigtį. Ir tapau nauja pradžia.

Gal daug kam trečias žmogus yra nauja pradžia. Ir nereikia to gėdytis. Velniop tos apkalbos, kad čia “tas trečias koją pakišo…”. Juk apsisprendimas priklauso tik nuo mūsų. Aplinkui toks keistas permainų metas: vieni draugai tuokiasi, kiti skiriasi, dar kiti išsiskyrę taikosi. O aš džiaugiuosi, kad mums dviese labai gera. Ir trečių horizonte nesimato.