Tai Seimas.

Aš galiu pasakyti, ką jie visi ten veikia. Ogi kapojasi, kuria intrigas, šmeižia, skundžia, skundžiasi, verkšlena, piktinasi, maivosi, vaiposi, rėkauja, miega, tauškia, pučiasi, giriasi, sukčiauja, dergiasi, baksnoja pirštais ir dar retkarčiais išvažiuoja “pabendrauti su rinkėjais”, po ko labai susirūpinusiu veidu (net rašytuose pranešimuose šmėsčioja prieš akis tie suraukti antakiai) dedasi sprendžiantys jų problemas.

O juk turėtų galvoti, analizuoti, kurti (ne pasakas) ir spręsti. Žinau, kad nieko naujo nepasakiau, bet nu… prieš penkerius, trejus metus buvo tas pats ir dabar visiškai tas pats, tik pavardės kitos. Ir per amžių amžius bus tas pats.

Sąmoningų žmonių ten nėra. Ir nebus, nes sąmoningi žmonės į partijas nestoja, o jei stoja, į Seimą neina. O jei ir nueina, tai iš sąmoningų žmonių pavirsta tiesiog eiliniais seimūnais.

Aš kartais irgi norėčiau ten pabūti, bet, sako, negerk iš balos – ožiu(ku) pavirsi. Tai ir negersiu niekada.

Veukt.

Pastaruoju metu esu praradusi norą valgyti mėsą, bet ginkdie niekada nebūsiu vegetarė, tuo labiau veganė. Atvės orai, užsimanysiu vėl plonai pjaustytų lašinukų su kvepiančiu pomidoru ir rugine duona (jau dabar užsimaniau). O jei staiga nebegalėčiau sukramsnoti traškios kiniškos vištienos ar burnoje tirpstančio jautienos troškinio, tai išprotėčiau. Ir grikių košę reikėtų ne su pieniuku, o su vandeniu virti… ir tuno negalėčiau į ryžius įmaišyti… ir dar tie mažyčiai sumuštinukai su lašiša… ir vištienos sultinys…

Ir nesu aš kokia tai kietaširdė, kuriai negaila mažų karviukų didelėmis drėgnomis akimis. Gaila. Betgi tikrai neketinu dėl to dabar įtikėti, kad žmogus iš prigimties yra žolėdis. Tikrai neturit iltinių dantų? Aš turiu.

Dažnai vegetarai (ir ypač veganai) sako, kad jiems gaila visų likusių žmonių. Mat jie sveikesni, linksmesni (pažįstu kelis veganus – deja, nei linksmi, nei sveiki jie man neatrodo) ir taip toliau. O aš sakau, kad man gaila jų. Nes praranda vieną malonumą – skaniau valgyti.

Darbas – atrinkti, paredaguoti ir sudėti naujienas į svetainę (darbas su WordPress, viską parodysiu), prižiūrėti portalo “Facebook” puslapį, sudėti savaitraščio “Veidas” medžiagas ir pirmadieniais – anonsus. Vasarą įvykių nedaug, tai streso nebus.

Būtų labai gerai, jei žmogus galėtų dirbti leidyklos patalpose (Vilniuje prie Baltojo tilto), bet iš bėdos įmanoma dirbti ir namie. Tam tik privalomas internetas, nekintantis IP (“Teo” tinka) ir reikėtų pabūti pirmadieniais iki pietų leidykloje.

Kadangi nuo rudens planuojama portalą plėsti ir keisti, gali būti, kad vėliau darbo atsiras ir daugiau. Jei įdomu, rašykite kuo greičiau info@novum.lt

• Likusios 2-3 vietos automobiliams, kurie yra trečdaliu siauresni už standartinius (kur tokį įsigyti?)
• Automobilis su neįgaliųjų ženkliuku nudrėbtas viduryje aikštelės arba bent jau kokio vieno metro atstumu nuo krašto (jei esi neįgalus, tai nereiškia, kad gali nesuvokti aplinkos)
• Jei dauguma vairuotojų vienu ratu užvažiuoja ant šaligatvio (ne ant to, kuriuo vaikšto žmonės), kad aikštelės viduryje liktų pakankamai vietos pravažiuoti, tai pats ilgiausias universalas to tikrai nedaro
• Kai visi parkuojasi įstrižai, kas nors vienas būtinai yra prisiparkavęs statmenai (nepalieka vietos pravažiuoti) arba išilgai (užima 3 vietas)

Taigi, vidurvasarį ryte, kai dalis žmonių atostogauja, o dalis dar neatvažiavę į darbą, aikštelėje jau nebėra kur statyti automobilį. Nors vietos atžvilgiu joje dar tilptų kokie 6 automobiliai.

Taip taip, aš jau seniai sakiau, kad dėl sunkmečio Lietuvoje kalti tik eiliniai gyventojai. Verslininkų niekas nekaltina, valdžia juk irgi nekalta, tai kas kaltas? Gyventojai. Gobšuoliai!

O šiandien man atvipo žandikaulis BNS’e pamačius straipsniuką apie D. Grybauskaitės nuomonę dėl motinystės pašalpų. Cituoju: “…noriu tik vieną gražų pavyzdį jums pasakyti iš mano vizito Liuksemburge, turtingiausios Europos Sąjungos šalies, kur bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui beveik 10 kartų didesnis negu Lietuvoje. Jie sprendė problemą, kaip nuo 6 mėnesių sumažinti iki 4. Mano atsakymas toks“.

Štai kaip. Kaip kirviu nukirsta. Na, kadangi mūsų buožiškos atostogos siekia 2 metus, turbūt, prezidentės nuomone, jas reikėtų sutrumpinti bent jau iki pusmečio. Paaugini vaiką 6 mėnesius ir… ir ką tada? Eini dirbt? Samdai auklę? Nedirbi ir miršti badu? Palieki vaiką valstybinėms įstaigoms? (haha, jau raitausi iš juoko, pas mus net darželių užtektinai nėra). Žodžiu, palieki visiškai nieko nesuvokiantį 6 mėnesių vaiką kažkam kažkur ir eini dirbt, nes dirbančios antrosios pusės algos neužtenka 3 žmonėms pamaitinti (minimaliai 3).

Aišku, gali bandyti išsilaikyti iš dar pusmetį mokamos bedarbio pašalpos ir vaiko pinigų, kurie, beje, mokami tik nepasiturinčioms šeimoms. Bet juk tokia greičiausiai ir tapsit, jei auginsit vaiką, o antroji pusė neturės gerai apmokamo darbo. Taigi, galėsite pretenduoti į… tadaaaam: apie 50 litų kas mėnesį :)))

Tai vat. Kadangi pati esu buvusi keliuose vizituose Liuksemburge, tiesa, senokai, bet šiek tiek žinau apie tai, kokie pinigėliai ten yra mokami vaikui. Motinystės pašalpa – pusmetis. Bet po to pusmečio sėkmingai galima nedirbti ir auginti vaiką toliau, nes tada gauni:

• Vaiko priežiūros pašalpą (2.8.3 punktas), kuri yra mokama nuo motinystės atostogų pabaigos iki kol vaikui sueina dveji metai.
• Nedarbo išmoką (2.6), kuri yra 85 proc. (auginantiems vaiką) ankstesnio atlyginimo ir mokama ne ilgiau nei 365 dienas per dvejus metus.

Dar radau kelerių metų senumo straipsnį apie išmokamus vaiko pinigus iki 18 metų, bet nežinau, ar atėjus sunkmečiui tie pinigai Liuksemburge vis dar yra mokami. Todėl neįtraukiu į pajamų šaltinius.

Taigi, gyveni skųsdamasis arba tiesiog neprisidarai vaikų. Oi ne, negerai ir taip – juk kas pensijoms uždirbs? Tada galima… emigruoti! Ai, taip irgi negerai, neliks šalyje gyventojų, nebus kam valdžios išlaikyti. Žodžiu, negerai vis ir negerai.

…pagauti bent vieną žuvį (oho, kokie blizgantys pilvai saulėje vartosi), nufotografuoti skruzdžių išmintą taką, upę, ir mirusį medį nubalintu kamienu, ir draugą vabalą, prisiskinti aviečių lapų, o vėliau prisivalgyti žemuogių. Ir dar visko visko nuveikti.

Važiuojam?

Prisiminiau apsilankymą Venecijoje prieš kelerius metus. Viena mergina iš grupės baisiausiai bijojo, kad ją San Marko aikštėje apšiks balandis. Bijojo ji vienintelė. Čia aišku, gal tik sutapimas, bet ją iš tikrųjų apšiko. Ant galvos. Kepurės ji neturėjo. Daugiau balandžiai nepšiko nieko, nors ir jų, ir taikinių buvo daug.

Sakau, gal jei ko nors labai labai norėsiu ir labai apie tai galvosiu, išsipildys? Aišku, tai nėra taip paprasta kaip balandžiui nusišikt, bet vis tiek…

Ir taip užsimaniau atostogų. Ilgų tokių, labai ramių ir saulėtų, su trupučiu sūraus kvapo ir daug skanaus vasariško maisto.

Iš pradžių svajojau apie Maroką – ryškios spalvos, daug kvapų, mėtų arbata, kuskusas su aviena… po to – apie Norvegiją – vėjas, bangos, spalvoti namukai, sodri žaluma ir uolos, daug žuvies… dabar – apie Provanso regioną – jaukūs miesteliai siauromis gatvėmis, kalnai, jūra, levandos ir kruasanai su karštu šokoladu…

Mažiau skaityčiau, mažiau svajočiau. Reikia tik pasiryžti vieną svajonę paversti tikslu.

Kas nors praeidamas pro šalį užsuka paklausti, kodėl aš čia taip poniškai sėdžiu. Nu taip, poniškai – viena. Nes man nebūtina darbo metu su kuo nors nuolat pliurpti (nebent pliurpikas būtų toks pat ramus kaip aš ir artimas sielai), man nepatinka klausytis, kaip kiti barasi ir nervintis dėl kieno nors asmeninių savybių. Taigi, kad nesinervinčiau, izoliavausi.

Taip ir atsakau praeinantiems – ramybės ieškau. Dėl manęs tas kabinetukas galėtų būti 4 kvadratinių metrų, man jo užtektų per akis. Svarbu, kad aplink tyla.

“Neliūdna?”, – klausia viena itin plepi moteriškė. Nugi tikrai ne. Kartu su ja sėdinčiam vienam žmogeliui, pas kurį dažnai užeinu, tikrai nepavydžiu. Kiek užsuku, tiek ką nors pasakoja. Arba piktinasi. Arba kvykauja. Išprotėčiau. Todėl tikrai neliūdna.

Vienuma darbe yra gerai.

Šįkart nefotografavau, nors ir labai “gražiai” jos blizgėjo ant pjaustymo lentutės saulėje. Kol nespėjo išsilakstyti, priverčiau brangiausiąjį išmest visą gėrį. Nesuprantu tik, kodėl būtent MAN visada taip sekasi su kirmėlėm.