Kadangi sugebėjau apsirgti, tai esu visai pikta, nes jau nesirgau niekuo daugiau nei metus… net tada, kai sirgo visi aplink. Sakau, nepatinka man ta žiema. Ir galiu išvardinti dešimtis priežasčių, kodėl žiema yra blogai:

1) šalta, todėl reikia būti prisirengus. O tai labai nemalonu. Stori šilti drabužiai ir batai kainuoja brangiau nei vasariniai, jie slegia savo svoriu, nuėjus iš lauko į patalpą (pvz., parduotuvę), imi kaisti. Be to, kol apsirengi, ilgai užtrunka, o jau nekalbu apie tai, kaip sunku yra žieminiais drabužiais aprengti mažą spirgantį vaiką
2) sąskaitų už šildymą vasarą nebūna :) ir karšto vandens kažkaip mažiau reikia…
3) lauke viskas pilka. Na, tik nesakykit, kad balta. Balta būna tik kaime ir toje Vilniaus vietoje, kurioje aš gyvenau iki 20-ies (tiesa, ten ir sniegas ištirpsta tik balandžio vidury). Visur kitur greitai pasidaro pilka
4) medžiai pliki, nėra nei žolės, nei gėlių, ir negali pasiskinti uogų, vaisių ar prisirinkti grybų… žodžiu, gamtos kaip ir nebėra
5) gatvėse ir visur kitur arba plikledis, arba pliurza. Taigi tikimybė, kad arba susitrenksi užpakalį (geriausiu atveju), arba grįši purvinais batais yra beveik 100%
6) druskos suėda visus batus
7) nuo druskų rūdija automobiliai
8) labai sausas oras, o tai reiškia, kad oda, jei niekuo netepama, išdžiūva ir suskeldėja, o plaukai įsielektrina (fuj fuj)
9) galima skaudžiai nušalti nosį, skruostus, rankas ir ausis, o jei minus 30 – tai ir daugiau visko
10) tiek daug avarijų būna tik po Joninių ir žiemą
11) daug lengviau susirgti
12) su mažu vaiku nėra ką veikti – lauke ilgai nepabūsi, o per tokius šalčius visai nosies kišt negalima
13) laukų niekas nevalo, o zuiti šaligatviu pirmyn atgal su vežimėliu anoks ten įdomumas
14) jei automobilis stovi po atviru dangumi, reikia jį valyt nuo sniego arba gręsti ledus
15) jei nevairuoji, klampot per sniegus, ledus, pliurzes ir šalčius irgi nemalonu
16) žiemą ilgos naktys, o kai apsiniaukę, kartais atrodo, kad taip ir neprašvito…
17) kad ir kiek kartais bemokėtum už šildymą, namie vis tiek būna šalta (atsimenu aš tą butą Fabijoniškėse, kai kambary būdavo tik +15)
18) katės ir šunys žiemai prisiaugina daug kailio, o po to šeriasi… valyk ir valyk viską. Nebūtų šalčių, nereiktų to kailio tokio :)

Tai va, kol kas tiek vienu ypu į galvą atėjo. Čia dar neminiu to, kaip sunku vaiką su stora striuke prisegti autokėdutėje arba apauti jam žieminius batus, kad nuo tokių šalčių žūsta net ir sveiki gyvūnai, nesuradę ėdesio (anokia čia gamtos atranka), kad kaimynams šalta rūkyt balkone ir jie prirūko laiptinėje… Ir dar, ir dar, ir dar taip iki begalybės. Labai laukiu mieliausio savo metų laiko – pavasario. Ir ne per karšta, ir pradeda viskas žaliuoti, ir dienos vis ilgyn eina, ir dar uodų bei erkių nėra, ir oras gaivutėlis… Ach. Ne veltui pavasario vidury vestuves kėlem – buvo +20, dar sugebėjom naktį maudymosi sezoną atidaryt ežere :)

Žiemai galiu užskaityt tik kelis pliusus – senius besmegenius, važinėjimąsi rogutėmis, Kalėdas ir tai, kad gražu pro langą žiūrėt, kaip kąsniais sninga (kas šiemet buvo gal tik 2 kartus). Daugiau nieko gero nesugalvoju. Reikėtų man gyventi kokioj Ispanijoj, bet kad ir ten jau ta kvaila žiema… Arktiniai šalčiai pas juos – minus 7 :))) Džiaugiuos tuo, kad bent jau balandžio pradžioj vis tiek viskas pradės tirpti ir ateis pavasaris, vadinasi, liko du mėnesiai. O ir šiaip, vietoj 5-6 žiemos mėnesių, šiemet bus maximum 3. O tai jau pliusas!

Kartais taip besivartydama norėčiau prie galvos prijungti kokį aparatą, kuris mintis užrašinėtų. Tada ryte paredaguočiau ir bloginčiau. Vis kažkiek naudos būtų iš to besaikio galvojimo. Atrodytų, kas čia tokio – imi ir negalvoji. Avytes skaičiuoji ir panašiai. Bet jei bandau galvoje nusipiešti avytes, tai nemažai laiko praleidžiu tobulindama jų išvaizdą iki begalybės, o tai jau irgi papildomos mintys. Gražių esu “pripiešusi”. Kai atsibosta piešti, imu galvoti, “o kodėl avys?”, na, ir… suprantate.

Jaučiuosi kaip Liz iš knygos “Valgyk. Melskis. Mylėk”. Kodėl? Pacituosiu: “Kaip visi žmonės, niekaip negaliu įveikti budistų vadinamo “beždžionės proto” – nuo šakos ant šakos šokinėjančių minčių, sustojančių tik tam, kad pasikasytų, nusispjautų ar pastūgautų. Mano nežabotos, nedrausmingos mintys lekia iš tolimos praeities į nežinomą ateitį dideliais šuoliais kas minutę pasigriebdamos po tuziną idėjų.” Skirtumas tik tas, kad Liz bėda yra minčių pobūdis, o mano bėda – pačios mintys. Kaip Liz jos neleidžia susikaupti ir medituoti, taip man jos neleidžia atsipalaiduoti ir užmigti.

Vakar bandžiau galvoti konstruktyviai ir ieškoti šitos bėdos priežasčių:
a) man trūksta intelektinės veiklos
b) aš per mažai išsikalbu ir išsidiskutuoju (žodžiu)
c) aš tiesiog visą gyvenimą per daug galvoju

Baisu yra tai, kad sutinku su visais trim punktais. Tiesiog dirbant ar daugiau būnant viešumoje (kas žiemą su mažu vaiku yra sunkoka) mano besaikis galvojimas būdavo arba išsakomas, arba realizuojamas, o dabar mintims tenka sprogdinti galvą naktį. Dieną galva būna užkišta tokiais dalykais kaip “vaikas krausto purvinas bulves iš dėžės po kriaukle”, “katinas tuoj privems ant sofos” ir “pypt, pypt, pypt, nekenčiu kilime paslėptų medinių kaladėlių”, o žodžiai būna “negalima stumdyti knygų iš lentynų”, “dabar eisim valgyti/praustis/miegoti”, “paspausk va čia, o dabar pažiūrėk, kaip čia galima pasukti” ir “aunamės vieną batuką, o dabar kitą batuką”. Ir aš laukiu nesulaukiu, kol vaikas ims kalbėti ir klausinėti, nes tada galėsiu iškalbėti visą savo moterišką žodžių limitą ir minčių gal nebebus tiek daug.

Tai štai. Dar niekad per visą savo gyvenimą nesu sau nieko pažadėjusi, kad nuo kitų metų darysiu. Tai va, pirmas kartas yra šitas ir, tikiuosi, pavyks savęs nenuvilti.

…ir niekada nebeatsakysiu į klausimą “ką tau padovanoti”. Šie metai paskutiniai :) Geriausiu atveju sudarysiu sąrašą :P

Su šventėm! Ir nenuvilkite ir jūs savęs kitąmet :)

Santuoka man yra tiesiog tradicija. Iš esmės, niekam nereikalinga, nebent dėl šventės, dėl oficialaus įsipareigojimo rūpintis vienas kitu, kai kuriais atvejais dėl patogumo, bet čia jau biurokratija. Kitais atvejais – religiniai motyvai, sakramentas ir visa kita. Bet negi šeimą gali apibrėžti religija arba biurokratai? Absurdas. Taip pat ne Seimui spręsti, kas yra šeima. Čia kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas, kas jam yra šeima – galbūt tėvai, galbūt seneliai, o gal tikroji šeima jam yra draugai arba tolimi giminės, nes su artimais jis nesijaučia nei saugus, nei mylimas.

Ir kai pamatau TV laidoj akis išpūtusį M. Adomėną, kuris aiškina, kad šeima negali būti tarp tos pačios lyties asmenų, kad tiesiog kartu gyvenantys žmonės yra tiesiog sugyventiniai, tai norėčiau jam ant galvos kibirą šalto vandens išlieti. Žinot, taip vištoms daro, kad norą perėt iš galvos išmuštų :) Tik kad vištos motiniški instinktai gerokai tauresni už daugelio seimūnų pezalus.

Dar sugalvokit įstatymuose apibrėžt, kas yra laimė arba meilė. Ir iš vis, prieš aiškinant visuomenei moralės normas, pirmiausia Seimo nariams reikėtų jas pasitikrinti patiems.

Lįst į katino dėžę? Negalima.
Išlaistyt katinui padėtą vandenį? Negalima.
Traukt už laido žemyn besikraunantį telefoną/fotiką? Negalima.
Valgyt popierines servetėles/laikraščius/žurnalus/kartonines pakuotes? Negalima.
Muštis? Negalima.
Net užpult miegančio katino negalima…

Bet jeigu vaikas suprastų, kiek daug jam yra GALIMA… Galima atsiremti į veikiančios orkaitės dureles. Galima traukt lauk iš lentynų knygas ir dėžes. Galima numest visus drabužius nuo sofos ar kėdžių. Galima griaužti tūbeles aštriais kampais. Galima ant žemės išmestą sausainį ar duoną ramiai valgyt toliau. Galima dar pusvalandį neiti miegoti. Vonioje galima taškytis kiek širdis geidžia.

Viskas, kas lengvai sutvarkoma, pataisoma ar nuo ko atsiranda tik lengvi susižalojimai (nemaloniai nukaitę delniukai, lengvai įbrėžtos dantenos, šiek tiek laisvesni viduriai), viskas galima. O visa kita – paslėpta, užkelta, užrakinta ir kitaip užmaskuota, kad širdelės neskaudėtų. Kad nebūtų per daug to “negalima”…

Dabar tai lengva – negalima imti žirklių, nes gali susižeisti. Ir viskas aišku. O kaip su paaugliu? Baisu jau dabar.

1) įkiši vaiką vežimėlin
išstumi jį į balkoną

2) įkiši vaiką vežimėlin
nusileidi liftu
išeini pro duris
atsisėdi ant suoliuko

3) įkiši vaiką vežimėlin
nusileidi liftu
išeini pro duris
paeini šaligatviu į priekį
paeini šaligatviu atgal
paeini šaligatviu į priekį
paeini šaligatviu atgal

4) įkiši vaiką vežimėlin
nusileidi liftu
išeini pro duris
prie tavęs ateina dar 3 mamos su vežimėliais
stovit ir pletkinat

o vidury pievos miega kūdikis
aš skinu dobilus puokštei
pažemėje paukščiai perspėja mane apie lietų
ir nemeluoja –
jis užklumpa mus grįžtančius

Pievų vaikas aš buvau, esu ir būsiu. Ir betono džiunglėse randu laukinių pievų, kur tylu – tik paukščiai ir vėjas. Ir oras dar tikrai grynas. Tikiuosi, kad pievų vaiką ir užauginsiu. Kitąmet eisim žiogų gaudyti ir į sliekus balose spoksoti.

O tie, kurie vis bando sugadinti nuotaiką, tyčia įžeisti, sumenkinti kitų nuomonę ir įrodyti, kad yra visa galva aukštesni už kitus ir net jų laimė yra geresnė už kitų žmonių laimę – ai, nusišypsokit ir žvelkit į gyvenimą ne pro vienspalvius akinius.

Nu ir dar internetai siūlo žiūrėti įžymybių šukuosenas, bet aš ne įžymybė ir negaliu sau leist nei asmeninio plaukų prižiūrėtojo, nei turiu laiko kasdien 2 valandas juos kedenti. Man tai reikia varianto “wash and go” (aš čia ne apie šampūną), nes vasarą plaukų niekada nedžiovinu.

Jau ėmiau vėl galvoti apie ilgalaikį susigarbiniojimą, bet iš trijų kartų patirties žinau, kad po pusmečio plaukų be problemų metus kankinsiuosi su triušenomis.

Tai va tokia ir bėda. Dabar atrodau kaip kūtvėla arba ežiukas, nes po gimdymo plaukai labai išslinko ir dabar visu pajėgumu atauginėja. O nešioti juos suėmus lankeliu tai jau nebenoriu, nes atrodau kaip viena iš tų “pagimdžiau-tapau boba” moteriškių (vaje vaje, kokių prisižiūrėt spėjau), o tokia toli gražu nesu. Ir iš vis, net ir su lelium ant rankų jaučiuos kaip 5 metais jaunesnė :) Tik plaukuosena nuotaiką gadina…

- Laba diena, mes jums turime siuntinuką.
- Taip.
- Jūs dabar namie?
- Dabar ne, bet galiu būti už pusvalandžio.
- Tai pristatysime rytoj…
- Nu… gerai. O kada rytoj?
- Tai aš paskambinsiu.
- O jei manęs vėl nebus namie?
- Tada poryt…
- ???

Visgi liepiau atvažiuot rytoj iki pietų, o ne poryt. Dar keli siuntiniai (o jų bus) ir galėsiu bloge sukurti atskirą kategoriją, skirtą pašnekesiams su kurjeriais. :)