Konferencijoje “BLOGin 2008″ kalbėjęs “Ad.net” atstovas Deividas Talijūnas papasakojo apie tinklalapių (o ne tinklapių, kaip nuolat sakė pranešėjas) analizės būdą, pagal kurį būtų parenkama reklama. Tarkim, jeigu bus rašoma apie skrydžius, reklamuotis gali skrydžių bendrovės. Svarbiausiu veiksniu tampa blogo turinys – raktiniai žodžiai.

Man įdomu, kas, šiai sistemai pasiteisinus, atsitiks su blogų turiniu? Ar neatsiras tinklaraščių autorių, dirbtinai rašančių raktinių žodžių prikimštus tekstus ir siekiančių iš to užsidirbti? Na, parašysiu apie vaistus, muziką, automobilius, būsto paskolas… Juk tai populiaru.

Lengvai galima pasiduoti pagundai rašyti apie tai, ką reikia, o ne apie tai, kas šiuo metu įdomu. Bijau, kad tokia reklama nusvertų blogosferą į komercinę pusę. Kol kas reklamos bloguose – vienetai. Ir drįstu abejoti, kad artimiausiu metu jos atsiras daug. Bet po truputį tai taps neišvengiama, nes, kaip minėjo D. Talijūnas, blogai yra madingi ir sparčiai auga.

Sako, dideli portalai nesileidžia spaudžiami reklamininkų. Bet mes juk maži ir mūsų skaitytojų, palyginus su portalais, nedaug. O uždirbti tuos šimtą litų nori ne vienas. Todėl ir versis per galvą rašydami gerai, bet šiek tiek pataikaudami. Su nedidele baime laukiu tos akimirkos, kai į klausimą: “Ką veiki gyvenime?” blogeris atsakys: “Turiu savo verslą. Rašau blogą.”

Pratrinti keliuose džinsai, nutįsęs megztukas, sportiniai bateliai… Žinoma, redakcijoje, kai nereikia niekur eiti, taip sėdėti patogu. Neįsivaizduoju, ką daryčiau, jei tektų visą dieną išsėdėti prie kompiuterio su kostiumėliu. Žinoma, merginos, kurių pas mus yra visiška mažuma, kartais apsirengiame gražiau. Na, visgi, mes moterys, rengiamės pagal nuotaiką. Norisi pasipuošti, tai ir pasipuošiame, net jei ir nepatogus tas siauras sijonas iki kelių.

Bet kasdieninis žurnalisto garderobas visgi apsiriboja džinsais ir megztuku ar marškinėliais. Tai suprantu, kai neini kalbinti žmogaus, neini į spaudos konferenciją, neini į renginį. Tačiau dauguma, ypač vyrų tarpe, su tais pačiais megztukais keliauja visur. Todėl iškart renginyje minioje žmonių atskirsi, kuris jų yra žurnalistas – tas, prasčiausiai apsirengęs.

Žurnalisto įvaizdis – nusmurgęs, susivėlęs ir su diktofonu rankose. Jis nebe toks, kaip Klarkas Kentas iš “Supermeno”. Suprantu, kad ne įvaizdis lemia straipsnių kokybę. Bet įvaizdis lemia autoritetą. Na, kaip gali žmogaus su nuskalbtais marškinėliais mintys būti gerbiamos?

Todėl manau, kad bent jau į viešumą nereikia lįsti taip, kaip atrodo redakcijoje. Tam nebūtini švarkai ir marškiniai krakmolytomis apykaklėmis. Bet švarkelis tiek vyrui, tiek moteriai suteiks šiek tiek elegantiško. Atsimenu, kaip mama pasakojo apie viena konferenciją, į kurią susirinko PR’o atstovai ir žurnalistai. “Iškart matėsi, kur yra kurie. Ryšių su visuomene specialistai buvo pasitempę, su kostiumais, moterys su sijonėliais, o žurnalistai visi kaip ką tik iš lovos išlipę”.

Skaudu man girdėti tokius žodžius, nes pati atstovauju “nusmurgėlių” pusę. Todėl stengiuosi viešumoje dirbdama savo darbą atstovauti savo leidinį ir neatrodyti “kaip ką tik iš lovos išlipus”. Ir už tokius žodžius, kuriuos minėjau pirmoje pastraipoje, pykstu. Jei žurnalistas, tai nereiškia, kad gali atrodyti netvarkingai. Matau, kad mano karta labiau pasitempusi, o štai vyresnieji žurnalistai… Atrodo, kad jie negerbia savo darbo. Tik kažkodėl tikisi pagarbos iš kitų.

Kai tėvams 11 ar 12 klasėje pareiškiau, kad noriu studijuoti žurnalistiką, nesusilaukiau itin didelio pritarimo. Tėčio pagrindinis sakinys buvo: “Juk turėsi būti sielos prostitutė”. Man, gana užsispyrusiai ir kategoriškai mergiotei, buvo sunku net pagalvoti, kad turėsiu rašyti apie tai, kas prieštarauja mano įsitikinimams. Todėl maniau, kad žurnalistė būsiu, bet sielos už pinigus nepardavinėsiu.

Deja, asmeninė nuomonė žurnalistikoje mažai reiškia, jei nesi vyr. redaktorius ar bent jau jo pavaduotojas. Turi rašyti (nekalbu apie TV ir radiją, nes ten patirtis visai menka), ką reikia, kas įdomu auditorijai. O jai pataikauti kartais taip nesinori… Supratau tai atlikinėdama praktiką kai kuriuose leidiniuose. Todėl pasirinkau liberalesnę sferą – internetą. Dirbant naujienų portale rašymas nesikirto su įsitikinimais, o asmeninė nuomonė netgi buvo pageidaujama. Tiesa, buvo įvairių niuansų, kaip “nerašykim per daug apie tą ir aną, nes tam ir anam nepatinka”.

O dirbant IT žurnale, kur, atrodo, visos temos neutralios, būna visko. Labai sunkiai prisiverčiau rašyti straipsnį apie tai, kur žmonės, norintiems emigruoti, reikia ieškoti informacijos. Nes aš nenoriu, kad lietuviai važiuotų į užsienį. Geriau jau rašyčiau, kaip susirasti darbą Lietuvoje. Todėl tris puslapius rašiau tris dienas – lėtumo rekordas. Bet reikėjo, tai ir ieškojau tos informacijos, nors taip norėjosi teksto gale pridurti: “O geriausia darbo ieškoti Lietuvoje, nes jo mūsų šalyje netrūksta”.

Ta tema patiko ir leidėjams. Jų žodžiais: “Nieko čia smerktino nėra, kad skatinam emigruoti… Žmonės tai daro ir tokia informacija yra reikalinga”. Sutinku, bet… aš savo įsitikinimais pasaulį pakeisti noriu, o ne jų atsisakyti už pinigus. Bet nieko, paburbu ir nusiraminu – ne viskas gyvenime būna taip, kaip norisi. Nors tas pavyzdys apie emigraciją menkutis ir mano praktikoje vienas iš kelių pasitaikiusių, jis man primena, kodėl taip nemėgstu didžiosios dalis Lietuvos spaudos (ir kitų žiniasklaidos priemonių) – už tai, kad per daug pataikauja auditorijai.

Viena žiniasklaidos funkcijų – nuomonės formavimas, bet pastaruoju metu retai matau ją tuo užsiimant. Dėl to ir pykstu prisimindama tėčio žodžius. Nes jie teisingi. Ir tenka labai stengtis, kad už pinigus neparduočiau savo sielos.

Kodėl? Nes jame daug gražių nuotraukų ir labai mažai teksto. Kaip rašo patys “Zine.lt”: “Musu tyrimai atskleide, kad dauguma internautu iesko “lengvo” pobudzio informacijos nei skaito ilgus “mokslinius” straipsnius. Taip gime ideja vietoje ilgu ir daznai nuobodziu straipsniu pateikti esmine koncentruota informacija, kurios pagrindas – kokybiskos nuotraukos ir iliustracijos“.

Iš dalies tai tiesa – perverčiau nesibodėdama tris žurnalus (plikų moteriškių darbe nenorėjau apžiūrinėti, bet pusnuogius vyrus turbūt būčiau parsisiuntus), pažiūrėjau nuotraukas. Gražu. Ir patiko, kad galiu paspausti sudominusias nuorodas. Bet aš visur jas spaudžiu. Toks jau mano darbas – nuolat atrasti kažką naujo internete.

Popieriniuose žurnaluose taip pat ima dominuoti nuotraukos. Didelės, gražios, spalvingos arba rimtos. Nes žmonėms juk reikia paveiksliukų. Kam reikia kažkiek informacijos (pavyzdžiui, naujo automobilio techninių duomenų), ją taip pat randa, bet vis mažiau. Gal aš ne žmogus, bet man neužtenka nuotraukų. Niekada nemėgau knygų su paveiksliukais, todėl ir žurnalai labiau patinka tokie, kurių svorio centras yra tekstas. Ir jokiu būdu ne nuobodus. Vieni atsivertę žurnalą peržiūri nuotraukas ir jų prierašus, o aš skaitau teksto skyrelių antraštes – jei man jie įdomūs, tada žiūriu nuotraukas ir skaitau tekstą.

Tačiau norint parduoti informacinę prekę, reikia orientuotis į mases. O joms reikia vaizdo. Todėl mūsų leidėjai pyksta, kai kokiame nors naujienų puslapyje dominuoja vien pilki daiktai: “Juk tai geras popierius, jis kainuoja, žmonės už jį pinigus moka, o jūs kažkokias šlykštynes sudedate. Žmonės atsivertę pamatyti gi ką nors gražaus nori”. Na, taip, bet gražių daiktų naujienose neprigeneruosi, jų arba yra arba nėra. Tuo labiau, ne visi gražūs daiktai yra geri arba naudingi. Todėl manau, kad žmonės, sumokėję už žurnaliuką kelis litus, nori sužinoti ką nors naudingo.

O štai skaitmeninis nemokamas žurnalas gali sau leisti rodyti gražius, įdomius, tačiau nenaudingus dalykus (tą sau leidžia ir kai kurie popieriniai, bet jų kaina mane šiurpina). Nors žurnalą vartyti reikia parsisiuntus .exe failiuką, o ne tiesiai svetainėje, vis tiek jo skaitmeninių puslapių skaičius yra neribotas. Kas čia tokio – keliais megabaitais daugiau. Todėl kai nelieka suvaržymu, galima be problemų sukurti ką nors gražaus nebijant pasmerkimo. Juk dovanotam arkliui į dantis niekas nežiūri.

Jei “Zine.lt” būtų mokamas, niekada jo neskaityčiau. Todėl, kad nebūtų už ką mokėti. Visą informaciją galima rasti internete. Žinoma, mieliau ją įsisavinti, kai ieškoti nereikia – paspaudi pele ir grožiesi. Tačiau man įdomu, kaip bus, kai po reklamos bloguose (na taip, aš irgi prisidedu), žurnalas išpopuliarės. Žmonės juk mėgsta naują formatą, ypač skaitmeninį. Ar nebus jame per daug reklamos? Tuo labiau, kad jos žadamos daugialypės: “…reklamos galimybemis: nuo judancios grafikos iki audio, video reklamos, balsavimo ar registracijos formu.”

Visai nenorėčiau patekti į judančių, krutančių, lakstančių flashinių reklamų lauką, nes tuomet jausčiausi kaip kokioje prastoje svetainėje, kuriai žmogaus poreikiai lieka paskutinėje vietoje. Užklausiau to “Zine.lt”. Žiūrėsim, ką atsakys. O kai pasirodys kiti numeriai, matysim, kurlink veda šis projektas – ar jis vis dar suteiks malonių akimirkų akims, ar taps banerių lauku.

P.S. Nuolat laikau atidariusi žurnalo failą. Labai graži muzika – tinka rytui darbe, kol darbe sėdi ramūs Vilniaus gyventojai ir nepasirodė po vakarykštės “Žalgirio” pergalės išdidūs kauniečiai.

Tiesioginio eterio baimė visiškai suprantama. Ypač kai tas tiesioginis eteris ne vasarinėje “TV pagalboje” ant Palangos tilto, o žiniose, kurios Lietuvoje yra žiūrimiausios. Suprantama, kad G. Jauniaus balsas drebėjo, o akys lakstė bandydamos susekti tekstą sufleryje. Tačiau visiškai nesupratau, ką televizija šio formato žiniomis norėjo parodyti.

Sakė, kritikuos. Na, kritikos neišgirdau, gal tik kelis komentarus, kurie šiaip žiniose neįprasti. Intriguos? Žinių turinys toks pat, todėl nieko intriguojančio ir naujo. Iš esmės pati informacija nepakito, tik R. Šakalytės balsas reportažuose skambėjo daug profesionaliau nei žinių vedėjo.

O ką TV3 galvojo, leisdama G. Jauniui stovėti? Juk akivaizdžiai matėsi, kad jis nežino, kaip tą daryti. Atrodo, kas čia tokio – stovėti. Bet kai žmogų rodo iki pusės, o jis juda į šonus, atrodo, kad nori į tualetą. Suprantu, kad stovėdamas kaip mietą prarijęs jis atrodytų dar juokingiau. Bet lingavimas – ne žinioms. Geriau būtų jį pasodinę prie stalo, gal ne tokio konservatyvaus kaip tradicinėse žiniose, bet žmogus bent jau žinotų kur rankas dėti.

Dar geriau būtų surasti G. Jauniui porą – kokią malonios išvaizdos merginą, kuri sėdėtų šalia jo. Pristatydami reportažus jie galėtų šnektelėti vienas su kitu, pakomentuoti situacijas. Tai atrodytų daug kritiškiau ir profesionaliau. Užsienio šalių žiniose vedėjai nebijo persimesti vienu kitu žodeliu laidos metu, tai žinias tik pagyvina. O TV3 sugalvotam formatui dialogo tipas tikrai tiktų. Aišku, nepersistengiant.

Negaliu sakyti, kad pirmas naujo formato TV3 “Vakaro žinių” blynas prisvilęs. Greičiau jis neiškepęs. Tikiuosi, televizija po pirmo eterio taisys klaidas ir išbaigs savo idėją. Nes visai nenorėčiau, kad vienintelės mano per televiziją žiūrėtos žinios virstų “Dviračio šou”.

Nubėgusi į patalpą, kurioje laikoma spauda, pasičiupau laikraštį ir pamačiau ne tik pačios darytą nuotrauką, bet ir visą straipsnį, prieš metus rašytą “Balsui”. Deja, šiuo metu neturiu galimybės įdėti laikraščio puslapio nuotraukos, bet pavogtą straipsnį rasite štai čia. Jei kas turite šalia šios dienos “Respubliką”, galite palyginti.

Taigi, “Respublikos” 27 psl., skyrelyje “Mozaika” viską rasite žodis žodin. Nuo pirmos raidės iki paskutinio taško. Ir prierašą “Pagal užsienio spaudą”. Na taip, medžiagą aš ruošiau pagal užsienio spaudą (visi šaltiniai paminėti po originaliu straipsniu), tačiau juk straipsnis nukopijuotas buvo iš “Balso”. Net jei ir sudaryta sutartis, leidžianti publikuoti portalo medžiagą, šaltinis vis tiek turėjo būti “Balsas.lt“, o ne užsienio spauda.

Ar “Respublika” galvojo, kad metų senumo straipsnio niekas nepastebės? Ar jai nė motais straipsnių autorystė? Ar “Balsas” leido imti straipsnius nepaminint šaltinio? Nežinau, bet pastaruoju atveju abejoju. Turbūt tiksliausias paaiškinimas būtų, kad puslapyje liko vietos, ją reikėjo kažkuo užkišti. Medžiagos nėra, tai ir “pasiskolino”.

Atsimenu, dar darbo “Balse” laikais, kažkas be šaltinio portale įdėjo sutrumpintą “Respublikos” straipsnio variantą. Na, dėl žioplumo neparašė “Respublika”. Tai gavom nuo tuometinio vyriausiojo redaktoriaus R. Celencevičiaus velnių. Netylėsiu ir aš. Juk visų teisės lygios. Parašiau dienraščiui laišką, lauksiu atsakymo. Ar bent jau atsiprašymo. Jei ne manęs, tai “Balso”.

Tačiau dirbdama “Verslo žiniose” iš vieno redaktorių išgirdau tokią frazę “Na ir kas, kad rašė kiti. Bet MES apie tai dar nerašėm ir MŪSŲ skaitytojas apie tai dar nežino”. Supratau, koks tai teisingas posakis. Juk nebūtinai žmogus perskaito visą spaudą ar peržiūri visus naujienų portalus, galų gale visus blogus. Gal jis skaito tik kelis ir tie keli yra jam įdomiausi, o visas naujienas jis sužino iš jų. Jei leidinys/portalas praleidžia naujieną, ar nenusikalsta prieš savo skaitytoją?

Pavyzdžiui, žinau, kad kartojasi “Balsas.lt” rubrika “Interneto pievos” ir “Nežinau.lt” – “Video“. Kiek suprantu, tai susitarimas, nes metų pradžioje “Interneto pievose” puikavosi Vienotokio atrasti interneto perliukai. Pavyzdžiui, “Windows” paleidimo garsų kolekcija yra čia ir čia. Jokiu būdu nesakau, kad tai yra blogai. Juk kai kurie skaito daugiau blogų ir įdomybes pamato juose. O kiti skaitytojai renkasi naujienų portalą ir su juokingais filmukais pažindinasi jo dėka.

Keista, kai žmogus ateina ir komentaruose įmeta: “Bet apie tai jau rašė… (Delfi, Alfa, Lrytas, koks nors blogas)”. Galbūt jis tą pačią temą pastebėjo anksčiau, o štai kiti skaitytojai – tik dabar. Ir straipsnio pateikimas jiems patinka labiau, nei kokiame nors Delfyje. Todėl nieko baisaus, jei tema kartojasi. Kiekvienas leidinys/portalas pateikia savo analizę, parašo savo pastebėjimų.

Tuo rašymas apie tai, ką jau minėjo kiti, skiriasi nuo šviežių temų: reikia daugiau analizės. Naujiena suintriguos vien savo buvimu, o “seniena” reikalauja daugiau darbo. Kai kam tai bus visiškai nauja, kai kam pateiks tik šviežių minčių. Įvairios nuorodos, filmukai, nuotraukos taip pat kartojasi. Galbūt vienur skaitytojas neturės laiko jų peržiūrėti, o pastebėjęs kitur – susidomės. Todėl nereikėtų pykti už temų kartojimą.

Kai jie sužino, ką skaito, ima piktintis: kodėl aš turiu mokėti už reklamą? Deja, už reklamą mokame visi. Ir labai daug. Suskaičiuokite, kiek laikraštyje ar žurnale yra PR’inių straipsnių ir pamatysite, kad realios žurnalistinės informacijos gaunate labai mažai. Tiesa, tie patys reklaminiai straipsniai kartais rašomi netgi ilgiau už įvykinius. Juk reikia kaip nors iš nieko vertos informacijos prirašyti du puslapius.

Galbūt todėl visi tie straipsniai yra vienodi. Jie dažniausiai susideda iš dviejų dalių: kas naujo ir kuo tai yra gerai. Pastarąją dalį aiškina koks nors aukštesnio rango vadovas. Pvz., įvykis: naujas restorano pavadinimas (iš 2007 m. 46 nr. “Veido”). Kadangi nesugalvojo, ką apie tai rašyti, tai aiškina, kodėl virtuvės šefė yra pati geriausia pasaulyje: kaip skaniai ji gamina, kokius apdovanojimus yra pelniusi, įmantriausių patiekalų pavadinimai. Neskaičiau šio puslapio, tik permečiau jį akimis. Bet supratau, kad šis PR’as manęs ir restoraną nauju pavadinimu nesuviliotų nueiti.

Taip manęs neįtikina ir visi kiti straipsniai su “PR” ženkliuku. Kodėl? Todėl, kad jie parašyti ne taip, kad suviliotų skaitytoją. Yra du dalykai, kuriuos rašydamas turi atsiminti žurnalistas: būti objektyvus ir nešališkas. PR straipsniai yra tarsi veidrodžio atspindys: neobjektyvūs ir šališki. Nors turėtų jie būti objektyvūs, bet šališki.

Kuo skiriasi objektyvumas ir nešališkumas? Tai nėra vienas ir tas pats. Objektyvumo gali pasiekti pakalbinęs dvi puses ir gavęs dvi skirtingas nuomones. Vadinasi, tu neapsiribojai viena informacijos puse. Štai policininkai irgi turėtų būti objektyvūs: pakalbinti abu į avariją papuolusius žmones. Nes jei pakalbintų vieną ir paklausytų tik jo nuomonės, kaltas tikrai liktų kitas. Tas pats ir žurnalistikoje: negali pateikti tik tos nuomonės, kuri tau labiau patinka.

Bet štai žurnalistas, kaip ir policininkas, gali būti šališkas ir vieną savo pašnekovą straipsnyje pateikti taip, kad jis paliktų neigiamą įspūdį skaitytojams. Pavyzdžiui, rašyti, kad viena kaimynė graudenosi, grąžė rankomis, kalbėjo tyliu balsu, o kita piktinosi, rėkė, žaibavo akimis, grūmojo. Nors jos abidvi galbūt elgėsi taip pat, visgi skaitytojų simpatijos teks pirmajai kaimynei. Nes ją palaikė straipsnį rašantis žurnalistas. Štai taip atrodo šališkumas.

Dabar vėl apie PR’ą. Reklaminiuose straipsniuose randu tik vieną nuomonę ir tą pačią įmonės vadovo. Skaitytojai jau nebėra tokie naivūs, kad patikėtų. Jie labiau tiki savo klasės žmonių nuomone (tokį pateikimą jau seniai įvaldė TV Shop’o kūrėjai), o ne žmogaus, kuris uždirba 10 kartų daugiau. Taigi kodėl PR’o kūrėjams nepabūti objektyviems ir nepateikti kelių nuomonių? Nebūtinai priešiškų. Gali būti kelios geros skirtingų žmonių nuomonės. Pavyzdžiui, įmonės vadovo, paprasto darbuotojo ir vartotojo. Jos tiesiog turi skirtis: vienam gal labiau patinka naujas restorano pavadinimas, kitam ne, o trečias papasakoja, kaip tai paveikė jį patį.

Tačiau PR’as nebūtų PR’as, jei nebūtų šališkas. Žinoma, jei pamiršime šį faktorių ir nepalaikysime reklamuojamo produkto pusės, tai jau būtų žurnalistinis tyrimas. Todėl reklaminių straipsnių rašytojai turi suvokti, kad aptariamas produktas jam labai labai patinka ir savo žodžiais tai įrodyti. Pateikite pašnekovą, giriantį produktą, gražiausiomis spalvomis. O tą kitą straipsnyje pamokykite ir įrodykite, kad reklamuojamas daiktas yra tiesiog puikus.

Galbūt tada naivusis skaitytojas, kuriam yra skirta reklama, ne savo noru įsitikins, kad produktas yra labai geras. Gal netgi apsilankys restorane su nauju pavadinimu, apsilankys naujoje klinikoje ar nusipirks išgirtąjį daiktą. Viskam yra saikas: tiek kritikai, tiek pagyroms. PR’o kūrėjai neturėtų to pamiršti ir pateikti straipsnius taip, kad jie patiktų ne tik jiems patiems, bet ir skaitytojams. Šiaip ar taip, visa informacija juk yra skirta jiems.

Pagaliau atsirado paieška, RSS, archyvas. Prisimenu, kiek redakcija gaudavo laiškų “kaip man rasti tą ar aną straipsnį” arba “kodėl neturite RSS?”. Žinoma, tai buvo keistoki sprendimai, bet į to priežastis aš nesigilinsiu :). Mini re-dizainas pagaliau užlopė pagrindines “Balso” spragas. Dabar galima rasti ir visus rašančius autorius, ir atnaujintą redakcijos darbuotojų sąrašą.

Gaila tik, kad nėra buvusio “Omni” straipsnių archyvo, tik “Balso” nuo 2007 m. sausio 1 d. O kiek prisimenu, jų buvo gerų. Tiesa, radau ir šiokių tokių “bug’ų”, bet, tikiuosi, tai bus greitai sutvarkyta. Nežinau, ar į NK “Balsą” tikrai kažkas investavo, tačiau tikiuosi, kad iš pagrindų šis portalas nesikeis.