Aš vis galvodavau, kaip žmonės padaro tokias bjaurias nuotraukas? Po to sužinojau, kad tai yra HDR nuotraukos ir kaip jas pagaminti. Iš pirmo žvilgsnio gražu, o kuo ilgiau žiūriu, tuo kvailiau man tie vaizdai atrodo. Daugiau »
Kai buvau maža, vietoje “mėnulis” sakydavau “mulis”. Ir visada matydavau, kaip jis man šypsosi, turi ir akis, ir burną… O dabar pirmą kartą gyvai pamačiau tikrąjį jo veidą. Kai kam gal tai nieko nuostabaus, o štai man – įspūdinga. Vis veju vyrą nuo teleskopo: “leisk ir man pažiūrėti, parodyk, surask mėnulį, pasitrauk…” :) Dabar beliko įsigyti labiau didinantį okuliarą, o aš jau laukiu pilnaties giedrame danguje…
Pirmas bandymas (04.04, fotoaparatas: muilinė, stovas: drebančios rankos).
Tik prisiminiau vasarą. Kalną salotų lapų. Ir daug mažų sraigučių. Kad tik greičiau…
Pamačiusi tokį vaizdą pas save namie imu suprasti, kad būtent tai yra ta namų šiluma ir jaukumas, apie kurį svajojau.
Ak, sakė visi, kas ta savaitė atostogų… mažokai. Drįstu paprieštarauti. Jaučiuosi lyg mėnesį darbe nebuvus. Bet ir nenorėjau grįžti, nes žinojau, kad iškart užvirs lavina nepabaigtų ir nepradėtų darbų. Ir užvirto. Smarkiau net, negu tikėjausi. Nieko tokio – ištversiu. Visi gi mano, kad aš antžmogis ir vis tiek viską suspėsiu. Užtat galiu parodyti ilgą liežuvį – atostogos man buvo labai geros. Daugiau »
Ir ko tik žmonės nesugalvoja. O gal tiesiog negalvoja? Kartą jau aprašiau vieną būdą automobiliui statytis. Bet matytas šiandien pranoksta visus originalumu. Čia “Banginio” aikštelėje, prie “Zebros” sporto klubo. Paskubomis darytoje nuotraukoje gal ir atrodo, kad vietos apvažiuoti yra, be iš tikrųjų tai nė velnio. Turbūt konkurse “Originaliausias būdas automobiliui pastatyti” šitas užimtų prizinę vietą.
Vakar buvo turbūt viena didžiausių mano gyvenimo švenčių – vestuvės. Ir ką galiu pasakyti… Tiek jaudinomės, tiek streso, o jos atėjo ir praėjo akimirksniu. Bet įspūdžiai liko nuostabūs. Prisiminsiu vestuves kaip vieną gražiausių gyvenimo dienų. Daugiau »
Atrodo, visai neseniai laukiau pavasario, o dabar jau laukiu vasaros. Kai po visų rūpesčių galėsiu ištrūkti iš miesto, na, kad ir karvių fotografuoti. Žiūrinėjau praeitų metų nuotraukas ir radau šias.
Buvome kaime, auksinėse senelių vestuvėse, tai valandėlei pabėgom nuo triukšmo į ganyklas. Prisimenu giedrėjantį po lietaus dangų, ryškią šlapią žolę ir mielas karves su juokingais ūsiukais. O dabar esu pavargusi nuo pilkos spalvos, todėl iškart nusišypsau pamačiusi krūmelį su išsprogusiais pumpurais: “O gal jau?..”. O tereikėtų trupučio lietaus ir saulės.
