Važiavom prie jūros, braidžiojome šiltame vandenyje ir maudėmės baisiai šaltame, ėjom pajūriu ilgai ilgai (sakiau: iki TEN? Jokiu būdu! Bet nuėjom iki TEN ir atgal) ir sutikom draugą, kuris turėtų būti Švedijoje (sakė, kad atplaukė), valgėm ledų ir žuvies, deginomės, kopose virėme sriubą ir valgėme grožėdamiesi saulėlydžiu.

Ir dar važiavom į Ventės Ragą, fotografavome gulbės užpakalį ir lipom į švyturį, valgėm šviežutėlės žuvies, sėdėjom uoste ant marių kranto ir stebėjom žuvėdras bei gandrus, o po to buvo paankstintas važiavimas namo su ekstremaliais potyriais (nesusijusiais su eismu) ties Kryžkalniu ir dar naktiniai mėsainiai, tinginiavimas ir katinas, kuris visada apsimeta, kad nepasiilgo.

…visišką…

…tinginystę

O šįkart dar ir maži skanūs žuviukai kibo, ir šašlykai buvo super, ir sriuba, ir kaljanas ir “Alias piešk”, ir žarijose keptos bulvės. Be to, girdėjom vilkolakius ir kiaušus prisispaudusią pelėdą, kuri dvi dienas pagalbos šaukėsi, sukūrėm siaubo filmo su dzikais scenarijų, atradom Chuck’o Norris’o kukurūzus, ant kalniuko miegojo oranžinis kokonas, ir dar matėm žmogų-beždžionę, kurį medis keršydamas įmerkė į vandenį su visais batais. Kaip visada, trūko vienos dienos: liko ir dzikų, ir žuvies ežere, ir šiaip maisto, ir “Žalios devynerios” neišgertos, ir obuoliukų pamiršau išsikepti. Bet gal kitąmet :)

Galima sakyti, turėjome savo asmeninį paplūdimį, nes paėję toliau nuo viešbučio radome daug mažų uolingų, tačiau smėlėtų įlankėlių. Įsikuri vienoje ir turškiesi ramiai – nebent kokia galva iš krūmų kyšteli pasižiūrėti, ar čia neužimta. Visiška ramybė. Labai nemėgstu grūstis su kitais žmonėmis paplūdimyje, klausyti klykavimų ir saugoti, kad kam nepažerčiau smėlio į akis. Todėl tokie “privatūs” paplūdimiukai man tiesiog idealūs.

O pati Graikija man didelio įspūdžio nepaliko. Gražu, bet Kroatijoje matėme gerokai įspūdingesnių pakrantės miestų ir peizažų. Taigi Chalkidikė ne tai, kur labai norėčiau grįžti, nebent dėl maisto. Prisiminus žuvį, avieną ir krevetes dar dabar seilė nutįsta. Alyvuogių taip ir nepamėgau, užtat supratau, kas tai yra skanus fetos sūris. Bet kas iš to, Lietuvoje vis tiek tokio nėra :)

P.S. Visą savaitę buvo apie 30 laipsnių ir tik vieną pusdienį šiek tiek debesų, kuriais labai džiaugėmės. Įdegiau specialiai nesidegindama ir net ausis statydama užtvanką sugebėjau kažkaip nusvilti.

Žiūriu dabar po langą į rudai pilką namo sieną, melsvai pilką dangų, pilką asfaltą, žalius konteinerius ir žalią žolę. Kaip viska atrodytų, iš šio vaizdo pagaminus HDR nuotrauką? Viskas būtų nesveikai ryšku. Dangus švytėtų kaip sprogstanti atominė bomba, mašinos blizgėtų kaip po kelių parų poliravimo, žolė būtų žalio markerio spalvos, asfaltas atrodytų lyg šlapias, konteineriai įgytų kažin kokius atšvaitus, o pro šalį einantys žmonės būtų oranžiniai lyg metus gėrę morkų sultis. Gražu? Man ne.

Gerai būtų tokie akiniai, kurie visą vaizdą paverčia HDR. Eitum ir jaustumeisi kaip Holivudo filme. Atsimenu, kai nešiodavau geltonus akinius, vaizdai panašiai ir atrodydavo: visi per ryškūs, kiekvienas atskirai nerealiai gražus, o bendroje krūvoje – šnipštas. Nusiimi po kiek laiko tuos akinius ir supranti, kaip pavargo akys nuo visų grožybių.

Dabar prisižiūri fotografas-mėgėjas HDR nuotraukų ir iškart “aš irgi taip noriu…”. Perka stovą, pyškina kadrus. Ir sukuria taip, kad atrodo vaizdas lyg negatyve. Nes viskas turi būti ryšku ir gražu!

O gal geriau pabandyti surasti tikrus ryškius debesis? Tikras ryškiai žalias samanas miške. Pagauti veido švytėjimą ar atspindį lange. Užfiksuoti judesį. Juos HDR nuotraukose retai pamatysi. O juk viskas yra gyva, juda, keičiasi. Viskas susideda iš detalių, bet ne visos jos svarbios vienu metu. Išmok atsirinkti, kas yra gražu.

Tikiuosi, kad pasaulis neišprotės galutinai dėl tų nuotraukų.

Pirmas bandymas (04.04, fotoaparatas: muilinė, stovas: drebančios rankos).