2012-07-05
Pagalvojau, kad kuo daugiau skaitau, tuo sunkiau man įtikti. O skaitau tai daug. Galvoju net vėl pradėt aprašinėti, nes tiek knygų užmarštin nueina… Paskui kas nors klausia “skaitei?”, o aš lyg ir prisimenu viršelį, bet turinio tai nė per kur. O ir šiaip, apleidau Novum visiškai, nes ir be blogo veiklos per akis. Todėl galvoju, kad jei prisiversiu rašyti bent trumpai apie knygas, gal kils noras rašyti ir apie kitus dalykus. Visgi, smegenis mankština ne tik skaitymas, bet ir rašymas :) Taigi, pradedu nuo paskutinės perskaitytos:
Lars Kepler “Hipnotizuotojas”
Tiesą sakant, tikėjausi kažko daugiau. Gal daugiau hipnozės, kažkokios mistikos, o gavau tiesiog trilerį, kuris, kaip trileriui ir dera, įtraukė. Bet net tiek, kad negalėčiau atsiplėšti. Perskaičius daugiau nei pusė knygos supratau, kas pagrobėjas, o dvi istorijos (šeimos išžudymas ir hipnotizuotojo sūnaus pagrobimas) man kažkaip nelabai ir rišasi. Net nėra aišku, ar tikrai antrąjį įvykį išprovokavo hipnotizuotojo sulaužytas pažadas daugiau praktika nebeužsiimti.
Pliusai ir minusai. Pliusas už tai, kad knygoje daug tikroviškumo, pvz., kaip situacija netyčia susiklosto taip, kad žmona ima įtarti vyrą turint meilužę, nors tas jos neturi, bet iš pykčio pasako, kad turi. Žodžiu, linksma :) Dar vienas pliusas už šiurpą keliančius kankinimų aprašymus. O vat to balagano su skęstančiais autobusais pabaigoje galėjo ir nebūti, iškart primena holivudinį filmą.
Antra dalis? Pabaiga šiek tiek tokia, kad norisi antros dalies: “Hipnotizuotojas. Po 10 metų” ar kažko panašaus, nes liko neišspręstų psichologinių bėdų.
Silkė. Labai ji ten skaniai aprašoma, ta nuostabi suomiška silkė. Nežinau, gal aprašymas įtaigus, o gal valgyt tuo metu tiesiog norėjau, bet jau susiradau receptų ir turbūt eisiu pirkt silkės artimiausiu metu :D
Vertinu 7/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 865
2011-11-05
Pati savimi stebiuosi, kiek daug knygų sugebėjau perskaityti net ir 9 mėnesius lakstydama paskui mažių. Per užvakar ir vakar suskaičiau “Kolekcionierių” – kažkodėl paliko įspūdį man šita knyga. Negaliu pasakyti, kad patiko, bet ji tokia, po kurios sunku pradėti skaityti kitą knygą. Nes vis dar mąstai apie tai, ką perskaitei. Iškart pagalvojau, kad geras psichologinis siaubo filmas būtų, bet, aišku, toks jau yra.
O prieš tai skaičiau R. Flicko “Šiaurės Sachara”. Po to, kai perskaičiau, man pasakė, kad skolinsis, nes ji neva labai jau gera. O pati įsigijau, nes iš buvusio šefo kadaise išgirdau “Kas tas Flickas? Skaitau jo knygą, laaaabai gera”. Na, nežinau. Kad labai gera, tai tikrai negalėčiau teigti. Visgi rašė mokslo žmogus, o, mano nuomone, tai tokie žmonės tegu galvoje užgimusią istoriją išdėsto kokiam nors rašto žmogui ir tas tegu ją užrašo. Nes stilius tai baisus. Vietomis – prastai parašytas romanas, vietomis – istorijos vadovėlis. Bet knyga, net ir nebūdama gera, visgi yra įdomi. Dabar jaučiu bent kažkiek žinanti apie paskutines prūsų dieneles. Netgi pasigūglinau apie tai, kaip lietuviai paminklus Klaipėdoje griovė. Ir dar tokius gražius. Galėtų ir atstatyti, vietoj kažkokio tai “Žvejo” :) Ir šiaip, gauti istorinių žinių skaitant grožinę literatūrą man patinka.
Dar prieš tai buvau užsikabinusi ant knygų Rytų tematika. Lentynoje rikiuojasi “Dvidešimtoji žmona”, “Šešėlių princesė” (nu ne literatūra, o košmaras), “Šilko kelio karalienė” (ai, visai nieko), “Gėlių kraujas” (rekomenduoju), “Tūkstantis saulių skraisčių” (labai labai rekomenduoju), “Stambulo pavainikė” (šiaip sau), “Tūkstančio ir vienos nakties šalyje: kelionė pas Maroko pasakotojus” (rekomenduoju). Galų gale išsitraukiau dar studijų metais skaitytą Karen Armstrong “Islamas. Trumpa istorija” ir viską apibendrinau. Ir susimąsčiau, kodėl man, visiškai netikinčiai, taip įdomu religijos. Iš visų paskaitų įdomiausios buvo laisvai pasirinktos doc. dr. K. Dubniko “Religijų istorija” (ar kažkaip panašiai). Paskui supratau, kad turbūt ir yra įdomu todėl, kad netikiu :)
Į tarpus perskaitytos ir Frank Cottrell Boyce “Milijonai” (nesužavėjo), ir Herbjorg Wassmo “Šimto metų istorija” (ar yra dar geresnių rašytojų?) ir netgi David Kirkpatrick “Facebook efektas” – ar tokį šlamštą galima vadinti knyga? Žinau, kad tai ne grožinė literatūra, bet net mokykliniai istorijos vadovėliai įdomiau būna parašyti. Ir dar kelios, kurių jau net neprisimenu. O vakare garsiai skaitau pasakas. Jau įveiktos dvi pasakų knygos (gaila, prastos), K. Majerio Pušio “Tepė Tepė arba stebuklų metas” ir dabar įpusėta A. Lindgren “Mijo, mano Mijo”. Žodžiu, ketinu dar kartą perskaityti visas mėgiamiausias vaikystės knygas. Troliai mumiai ir Mere Popins, ruoškitės!
Taigi, kaip gyvenant iš pradžių tarp pampersų ir maitinimų, po to mankštose ir košės nuo sienų valyme, tada lakstymo iš paskos, kad neprasiskeltų galvos, o dabar lakstymo iš paskos, kad ko nors nesugadintų – tai rezultatas visai neblogas :) Kol nepradėjo nepasiremdamas vaikščioti (nors kėslų jau yra) ir kuičiasi po tėčio stalu, galiu netgi truputį atsipūsti ir vienu ypu parašyt įrašą apie knygas :)
Kategorija: Knygos | Komentarų: 14
2010-12-02
I. Allende knygos pastaruoju metu mane buvo gerokai nuvylusios. Sužavėjusi mane savo “Dvasių namais”, “Fortūnos dukterimi” ir “Portretu sepija”, vėliau šiek tiek atgrasė knygomis “Apie meilę ir šešėlius” ir “Inesė”. Pastarosios nebuvo neįdomios, bet ir nesusiskaitė taip smagiai, kaip tikėjausi. O nuomonė apie rašytoją pašlijo tada, kai perskaičiau “Visas mūsų dienas” ir “Paulą”. Aš visgi mėgstu romanus, ne autobiografijas. Daugiau »
Kategorija: Knygos | Komentarų: 3
2010-04-22
Ėmiau ir sukrimtau tris Jerome K. Jerome knygas. Taip, čia tas pats, kuris parašė “Trise valtimi (neskaitant šuns)”. Be šios dar perskaičiau “Kaip mes rašėme romaną” ir “Trise dviračiais”. Daugiau »
Kategorija: Knygos | Komentarų: 6
2010-03-04
Kartais gi imi ir nusiperki per knygų išpardavimus ką nors tokio gero, kad tie 9 litai yra vertesni už 35 litus, išleistus kitai knygai. Iš tiesų net nežinojau, kad L. Carcaterra yra parašęs “Pragaro virtuvės vaikėzus” (kuriuos dabar užsimaniau perskaityti) ir tik sukrimtusi visą knygą suvokiau, kad tai autobiografija. Labai gera. Labai stipri. Labai žiauri. Ir kartais labai nesuvokiama. Daugiau »
Kategorija: Knygos | Komentarų: 1
2010-02-23
Šiais laikais sakyti, kad valgis reikalingas tik gyvybei palaikyti yra taip pat beprasmiška, kaip ir teigti, kad seksas reikalingas tik giminei pratęsti. Man valgymas yra malonumas. Malonu gaminti, ragauti, atrasti. Pauliui Jurkevičiui valgis yra ne tik malonumas, bet ir kultūra. Šioji galbūt net labiau svarbi. Tokį įspūdį susidariau perskaičiusi “Staltiesės ritmu“.
Retai skaitau negrožinę literatūrą, o dar rečiau – lietuvių autorių knygas. Todėl šitos nebūčiau pirkusi, nebent kada nors vėliau, per išpardavimus, jei žinočiau, kad tikrai gera… O dabar žinau – tikrai įdomi ir naudinga (ačiū “Tyto Albai”). Aišku, gal kas trečiame skyrelyje išdėstytoms mintims prieštarauju ir dėl to iš pradžių skaitydama kiek piktinausi. Bet po to supratau, kad jei mano nuomonė sutaptų su rašytojo nuomone, skaityti būtų baisiai neįdomu. Jis pasakė, ką mano apie maistą ir valgį, ir kad šie du žodžiai – ne tas pats. Apie jo kokybę ir kilmę, apie kultūrą, apie makaronus ir apie vyną, netgi apie cepelinus ir voveraites. Daugiau »
Kategorija: Knygos | Komentarų: 127
2009-12-07
Charlotte Bronte “Džeinė Eir” ir Daphne du Maurier “Rebeka” man tokios panašios knygos, kad net nepagalvojusi lentynoje sustačiau jas viena šalia kitos. Istorijos anaiptol ne vienodos, bet pagrindinių veikėjų – jaunų mergelių (beje, abi yra našlaitės) – charakteriai vienodi. T.y. – vištiški. Tai jos drąsios, tai nedrąsios, tai galvoja nuolat visokias nesąmones ir banalybes. Ir abi įsimyli joms į tėvus tinkančius vyrus, ir kankinasi ten su jais, ir laimės ieško, ir graužia save. Nors pačias istorijas skiria visas šimtmetis. Bet juk ir dabar tokių vištų yra…
“Džeinė Eir” – jau klasika, o “Rebeka” gerokai lengvesnio turinio. Nepaisant to, kad vienoje veikėjai važiuoja karietomis, o kitoje – automobiliais, dvarai, sėdėjimas prie židinio, ir ceremonijos yra tokios pačios. Netgi pagrindinė mintis – kad vyro sielos vis nepaleidžia buvusi žmona – yra tokia pati. Ir netgi abiejų knygų pabaigoje yra po didelį gaisrą. Žodžiu, susitikusios šios dvi merginos turėtų apie ką pašnekėti :)
Kategorija: Knygos, Skaitymai | Komentarų: 2
2009-11-25
Keista, bet net ir popsines knygas rašyti sekasi ne visiems. Štai D. Brown’ui sekasi, o Davidui Gibbinsui, kurio “Atlantidą” skaičiau, nesiseka. Bet čia tik mano nuomonė, nes ši knyga juk bestseleris :) Daugiau »
Kategorija: Knygos, Skaitymai | Komentarų: 5
