2012-07-27
Jau senokai nustojau skaityti knygas, kurios po kokių 20-ties puslapių man vis dar yra neįdomios. Gaila, kad nenustojau skaityti knygų, kurios neįdomios pasidaro jas įpusėjus. Šita viena tokių. Skaičiau skaičiau, o po to ėmė ir nusibodo. Net nebebuvo įdomu, kaip baigsis. Beje, baigėsi labai nuspėjamai.
Tom Perrotta “Maži vaikai”
Apie ką? Autorius matyt taip ir nenusprendė, apie ką bus knyga. Norėjo parašyti apie vaikų tvirkintoją, apie vasarišką meilės romaną, apie nelaimingus tėvus, apie nelaimingus vaikus, apie nelaimingus santykius ir gavosi taip, kad viską sukišo į krūvą, to visko pasidarė per daug ir nebesusiję. Jei trumpiau, tai man atrodo, kad knyga yra apie nelaimingus žmones.
Tiesa. Nepaisant nuobodulio, knygą perskaičiau ir neneigsiu, kad joje yra dalis tiesos – apie rutiną, apie nusibodusius santykius, apie užknisančius vaikus, apie jaudulio troškimą. Visai nebūtina auginti vaikų, kad taip nutiktų. Beje, apie vaikus – mane kraupiai erzino pagrindinės veikėjos akivaizdus nuobodulys auginant dukrą. Norėtųsi tėkštelėti – nereikėjo prisidaryt, jei nepatinka. Bet gi nekalbėsi su išgalvotais žmonėmis. Pakankamai tokių ir tikram gyvenime yra.
Filmas. Priešingai nei knyga, manau, kad filmas man visai patiktų. Būtinai pažiūrėsiu. Atrodo truputį subtilesnis.
Vertinu 4/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 252
2012-07-23
Antroji A. Paasilinna knyga iš keturių lietuviškai verstų. Po pirmos sakiau, kad jei ir kitos bus geros, mylėsiu šitą rašytoją. Tai va, jau myliu. Fantastiškos knygos. Šita man netgi labiau patiko už “Kaukiantį malūnininką“. Beje, jei pagal pastarąjį suomiai pastatė filmą, tai pagal “Gudriąją nuodų virėją” sukurpė mini serialą.
Arto Paasilinna “Gudrioji nuodų virėja”
Viršelis. Kas kuria tokius viršelius? Ok, knygoje parašyta, kas. Bet kas leidžia juos spausdinti? Prie ko ten ta kraupi boba ant suolo? Knygos herojė – smulki, susitvarkiusi, pasidažiusi, elegantiška 78 metų moteriškė, žilais plaukais. Na, šita bent jau irgi lesina paukščius (turbūt). Apie pavadinimo šriftą tai net nepradėsiu. O būna ir gražių viršelių.
Groteskas. Mokykloje labai visi žavėjomės, kaip B. Sruoga “Dievų miške” baisius dalykus aprašė juokingai. A. Paasilinna irgi tikras grotesko meistras. Turinys žiaurus (ir vėlgi, lietuviams labai artimas…) – trys “pacukai” persekioja bobutę, ją terorizuoja, atiminėja pensiją, galiausiai sumano visai “užlenkti”, bet taip gaunasi, kad visi žūva nuo jos rankos. Netyčia. O kur dar smagūs tų trijų besmegenių gyvenimo aprašymai. Kai įsivaizduoji, tai baisu, bet kai skaitai, tai kikeni :)
Patarlė. Nekask sau duobės, nes kitas įkris. Perskaitę supras :)
Vertinu 10/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 514
2012-07-22
Kai prasideda neskaitadieniai, imu negrožinės literatūros knygą. Jų greit nepaskaitysi, todėl labai tinka. Dažniausiai paskaitau gabalą Čekuolio arba išsirenku knygą psichologine tematika. Deja, dažnai užtaikau ant tokio Š, kad baisu būna. Na, bet šįkart pasisekė.
Sam Gosling “Šnipas”
Trumpai. Knyga yra apie tai, kaip apžiūrėjus žmogaus gyvenamas erdves (miegamuosius, kabinetus) nuspręsti apie jo charakterį bei kitas savybes, pvz., ar jis organizuotas, ar neurotiškas, ar atviras naujoms idėjoms. Kaip nesuklysti pamačius kambaryje kokią nors vieną išraiškingą detalę ir kokie dažniausiai būna tipiniai požymiai. Be viso šito, knygoje yra keletas gerų testų, taip pat patarimai, kaip atpažinti žmogų, linkusį apsimesti.
Vertimas. Jis truputuką baisokas. Sakau, kad tik truputuką, nes knygos “Metai Provanse” vertimo ir redagavimo klaikumo dar nei viena neperspjovė. Ir abejoju, kad perspjaus. Todėl pvz., iki žodžio “atvirumas” paaiškinimo visą laiką galvojau kad kalbama apie žmogų, linkusį atvirauti, nuoširdų. O čia, pasirodo, apie žmogaus atvirumą naujovėms, imlumą. Nuoširdus ir visiems padedantis žmogus įvardinamas kaip “suderinamas” (kaip koks aparatas).
Stilius. Labai nemėgstu sausos literatūros, prikištos mokslininkų pavardžių, statistikos ir tarptautinių žodžių. “Šnipe” to nėra, todėl skaičiau gan lengvai ir daug ką įsidėmėjau. O vietomis netgi buvo juokinga, kas mane visiškai papirko :)
Vertinu 8/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 33
2012-07-18
Ak, gaila, kad neskaitau prancūziškai. Ir ispaniškai, ir itališkai, ir portugališkai, ir rusiškai, ir, nors ir galėčiau, neskaitau angliškai. Noriu suprasti kiekvieną žodį, o jei greitą skaitymą apsunkintų žodyno vartymas… na jau ne. Vienintelė kalba, kuria galiu skaityti visiškai laisvai kaip ir gimtąja – tai vokiečių. Todėl oro uoste nusipirkau vokišką A. Gavaldos knygą “Ein geschenkter Tag”, kas lietuviškai reikštų “Padovanota diena”, o tikrasis prancūziškas pavadinimas yra “Pabėgimas” arba “Prancūziškas pabėgimas”. Žiūrėsim, kaip išvers lietuviai, nes šios knygos pas mus dar nėra. Kaip visada.
Anna Gavalda “L’Echappée belle” (“Ein geschenkter Tag”)
Laisvė. A. Gavaldos knygos kvepia laisve. Kiek iki šiol skaičiau, tai visos. Kas nors jose vis tiek viską daro savaip. Kitaip. Laisvai. Čia irgi – imk ir sugalvok tu man pasprukti iš dailiai nupoliruotų ir sustyguotų vestuvių, kad aplankytum seniai matytą brolį. Tada sudalyvauk laukinėse kaimo vestuvėse, nakvok senoje pilyje, valgyk lapių apsiusiotas uogas iš pakelių :)
Šypsena. Skaitydama tiesiog negalėjau nesišypsoti. Iš tų pačių uogų, mikrobų manijos, fantazijų, taiklių frazių, metamų nekenčiamai brolienei. Iš milijono kremų tūbelių, labai nuoširdžių pastebėjimų ir visko visko, kas iš tiesų taip įprasta kasdienybėje, kad imi nepastebėti.
Santykiai. O šiaip šita knyga apie santykius – šeimos, brolių ir seserų, vyrų ir žmonų, mamų ir vaikų. Visgi labiausiai apie brolius ir seseris. Tie, kurie jų turi, turėtų čia atrasti save. Aš neturiu, bet jei turėčiau – norėčiau, kad bendravimas būtų toks, kaip šioje knygoje – laisvas. Deja, bet pažįstu per daug šeimų, kur bendravimas toli gražu nėra smagus :( Todėl ir nepavydžiu.
Apimtis. Gaila, kad knygelė tokia menka – vos 138 mažulyčiai puslapiukai. Lietuviai gal išleis kietais viršeliais, didelio formato ir dramblio dydžio raidėm – bus solidžiau ir brangiau.
Vertinu 9/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 0
2012-07-16
Šita knyga išrinkta 2011-tųjų paauglių “Metų knyga”. Ar verta, negaliu pasakyti, nes neskaičiau kitų nominančių, bet knyga gera. Gaila jos pabaigoje surasti žinutę, kad autorius jau miręs. Nes gerų lietuvių rašytojų ir taip jau labai mažai…
Gendrutis Morkūnas “Iš nuomšiko gyvenimo”
Pavadinimas. Turbūt trečdalį knygos skaičiau “nuomiškas” vietoje “nuomšiko”, nes tai istorija apie vaikų globos namus, kurių gyventojai yra nuomojami įvairiausiems darbams – mašinoms nuo sniego valyti, žvirbliams ganyti, prekėms parduotuvėse reklamuoti ir panašiai. O kartais, nelegaliai, ir dėdėms iš automobilių… tokiam darbui, po kurio kelias dienas nesinori kalbėti. Tai vat, knyga nėra iš lengvųjų.
Auditorija. Knyga neva parašyta paaugliams. Bet jiems ji neturėtų būti įdomi, nes paaugliškų egzistencijos ir visokių kitokių bėdų čia niekas nesprendžia. Vaikams knyga per sunki. Suaugusiems… na, gal, sakyčiau, labiausiai tai ji tinka suaugusiems. Todėl ir perskaičiau. Bet šiaip, kaip sakė pats autorius, “niekada neslėpiau, kad rašau truputėlį kitokiems vaikams. Tokiems, kurių, kad pamatytum, turi gerokai pasidairyti. Kurie nebijo skaityti, kai kiti žaidžia futbolą. Tokiems, kurie nesutinka su autoriumi. Kurie išdrįsta pasakyti „ne“, kai visi mokytojai ir klasiokai sako „taip.”. Turbūt taip ir yra.
Apie ką? Sunku trumpai pasakyti. Apie Namus. Apie šeimą. Apie meilę. Apie paradoksus. Apie tai, kaip iš tiesų sunku kartais būti vaiku. Apie tai, kad mes visi iš tikrųjų esame nuomšikai. Žodžiu, paskaitykit, kas, kad paaugliams…
Vertinu 9/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 69
2012-07-11
Vakarais, migdydama sūnų, visada jam skaitau. Kas, kad mažas ir nelabai supranta. Ir kas, kad vėliau viską teks skaityti iš naujo. Bet jis taip priprato, kad jau krykštauja pamatęs “savo” knygutę. O man labai labai patinka vaikiškos knygos. Džiaugiuosi galėdama jas skaityti iš naujo, o kiek dar neskaitytų…
Tove Jansson “Kometa atskrieja. Nematomas vaikas”
Kometa. Vaikystėje turėjau tik vieną trolių knygą ir ji man nebuvo labai prieš širdies. Bet dabar įsigijau visas ir susipažįstu su jais iš naujo. “Kometa atskrieja” – labai gera pasaka. Šiurpoka. Na, kas gi norėtų būti iškeptas ir ištaškytas? Bet, žinoma, viskas baigiasi gerai, kaip ir turi būti vaikiškose knygose :)
Trumpos istorijos. “Nematomas vaikas” ir kitos. Visgi šitos patiko labiausiai – po 10-20 psl, o tokios geros, tokios išbaigtos ir gražios, kad iškart tapo man numeriu pirmas. Ir pasakojimas apie daiktus, ir apie draugystę, ir apie emocijas, ir apie gyvenimo būdą, ir apie vienatvę… Žodžiu, labai labai patiko visos.
Frazės. Knygoje kelis kartus pasikartoja frazė “pareisiu tada, kada pareisiu” – labai gera. Nes juk kartais tiesiog negali žinoti, kada sugrįši. Ir dar labai patiko “Jie nutarė niekuomet nesijaudinti vienas dėl kito; todėl nė vieno negrauždavo sąžinė ir kiekvienas galėjo kiek tinkamas mėgautis laisve”. Truputį nerealu, nes negalėčiau nesijaudinti dėl mylimų žmonių, bet visgi būtų labai smagu :)
Vertinu 10/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 6
2012-07-09
Kartais perskaitau kokią paauglišką knygą. Profilaktiškai. Primena, kas man buvo aktualu prieš 10 metų. Pvz, šita yra kaip “Sekso ir miesto” paaugliškasis atitikmuo. Tik, kad joje beveik vien seksas…
Melvin Burges “Darant tai”
Antras galas. Daug apie šitą knygą nėra ką sakyt – tai trijų vaikinų (16-17 m) istorijos apie tai, kaip, su kuo jie mylisi ar bando pasimylėt. Dar visokie paaugliški bajeriai, meilės nuoskaudos, laižiakai ir visokie panašūs dalykai. Žodžiu, visa knyga apie antrą galą. Na, kai pagalvoji, turbūt tai tokio amžiaus ir yra labiausiai aktualu. Po to susimąsčiau, kad yra nemažai mano amžiaus ir gerokai vyresnių vyrų ir moterų, kuriems tai vis dar labiausiai aktualu… Čia ir prisiminiau “Seksą ir miestą”. Jei esi paauglys, tai suprantama, bet jei gyvenimą įpusėjęs diedas… turbūt būtų pravartu susimąstyti :)
Perspausta. Skaitydama galvojau “ar tikrai taip buvo, kai buvau 16-os?”. Lyg ir panašiai, tik čia labai jau koncentruota viskas. Aišku, skirtumas dar ir tas, kad knyga parašyta iš vaikinų požiūrio taško, o tas požiūris labai jau veikiamas hormonų. Visgi man atrodo, kad tiek laiko galvoti apie seksą yra šiek tiek keista (o gal ir ne?). Ir dar – istorija su mokytoja. Suvilioja paauglį, tas džiaugiasi, po to ji jo nebepaleidžia… Aišku, tokių atvejų yra ne kartą ir spaudoje aprašyta, bet vis tiek – neįtikina…
Vertinu 6/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 86
2012-07-06
Šią knygą skaičiau visai neseniai, bet neketinau jos aprašinėti. Tačiau dabar skaitau paauglišką atitikmenį (apie šitą vėliau), todėl labai įdomu palyginti. Na, kam gi neįdomi knyga apie seksą ir Niujorką?
Candace Bushnell “Seksas ir miestas”
Filmas. Su knygomis taip jau būna – ekranizuotos istorijos dažniausiai tampa prastesnės. Bet šiuo atveju atvirkščiai – serialas ir filmai žymiai įspūdingesni nei pati knyga. Juose bent jau yra kažkoks siužetas, o knygą net nežinau kaip pavadinti… Tikrai ne romanas, o kažkoks kaip diskusijų rinkinys supintas su kelių žmonių istorijomis. Pagrindinių veikėjų kaip ir nėra, siužeto nėra, žodžiu, nieko nėra. Taip sakant, tikėjausi labiau sulipdytos istorijos, todėl tik 5/10 balai.
Miestas. Knygoje ir jo nėra. Užtat yra žmonės. Daug žmonių savitais charakteriais, daug linksmų istorijų, daug modelių, daug paniekos ir daug kokteilių vakarėlių. Visai norėčiau pamatyti viską gyvai, tą jų gyvenimo būdą. O po to grįžti ir pasidžiaugti, kad namie geriausia :)
Seksas. Seksas trise, sekso klubas, gėjai, lesbietės, biseksualai, paprastas seksas, modelių seksas su seniais ir visoks kitoks, bet nei vienas neaprašytas tiesiogiai. Taip sakant, šita knyga – ne porno, o mokslinis tyrimas.
Vertinu 5/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 160
