Tom Cain “Avarijų Organizatorius”

2012-08-26

Kai esi Paryžiuje ir skaitai knygą, kurios veiksmas prasideda Paryžiuje, tai kažkaip smagu. Tik kad tas veiksmas apie žuvusią princesę Dianą. Ir knyga ne iš pačių geriausių. Bet malonu tai, kad skaitai ir žinai vietas iš pavadinimų :)

Tom Cain “Avarijų Organizatorius”

Trileris. Knygą galėčiau pavadinti eiliniu trileriu. Kur šaudo, bėga, gaudo, sprogdina, nusuka sprandus, supergraži moteris ir supergudrus ir visoks kitoks ten agentas. Daugiau kaip ir nieko. Istorija prasideda apie tai, kaip buvo suorganizuotas ir įvykdytas princesės Dianos nužudymas Paryžiuje. Knygos pagrindiniai veikėjai buvo apgauti savo užsakovų ir nieko nežinodami suorganizavo žūtį. Tai va šita dalis dar buvo gera. Bet toliau… Jei būtų filmas, nebežiūrėčiau :)

Pabaiga. Labai nelogiška. Supervyras visiškai nukankintas buvusių KGB darbuotojų, jau beveik pamišėlis, bet staiga kažkaip dar sugeba atlikti neįtikėtinai daug logiškų ir sunkių veiksmų. O po to vėl tampa beveik daržove. Rašytojas bandė tai paaiškinti, bet nesigavo. Taigi, pabaiga – totalus briedas. Kaip ir visuose trileriuose :)

Vertinu 6/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

Karin Alvtegen “Išdavystė”

2012-08-22

Esu skaičiusi šios švedų rašytojos knygą “Dingusi”. Atsimenu, kad patiko, bet imdama į rankas “Išdavystę” nesitikėjau tokios geros knygos. Tikrai. Nesmagu, kai tikiesi geros knygos, o gauni š. Normalu, kai tikiesi geros knygos ir gauni gerą knygą. Bet kai tikiesi paprastos istorijos, o gauni tokią kaip ši… tai tikrai jėga! Pasikartosiu – žmonės iš to pusiasialio rašo gerai.

Karin Alvtegen “Išdavystė”

Intriga. Jos čia nėra :) Bet kažkas vis varo skaityti tolyn, skaityti, skaityti ir kuo greičiau sužinoti, kaip gi viskas baigsis. Vis tikiesi, kad bus gerai, gal jau tuoj… o gerai taip ir nepasidaro. Šiurpi knygos pradžia, šiurpi ir pabaiga.

Tema. Meilė, ištikimybė, išdavystė ir pamišimas. Viskas labai glaudžiai susiję. Išdavęs vyras, pamišimo varomos žmonos kerštas. Tikras pamišėlis, įsimylėjęs nuo skausmo pamišusią žmoną. Meilužė, mylinti vyrą ir pamišusi knygos pabaigoje. Visų istorijos atrodo tokios sudėtingos, o iš tiesų viskas taip paprasta… Ypač geros vietos, kur ta pati vieta pasakojama žmonos ir vyro. Tada atrodo, kad reiktų tik spragtelėti pirštais ir viskas stotų į savo vietas. Deja, nėra kam spragtelėti :(

Apibendrinimas. Ideali knyga vienam vakarui. Būtų nuostabus psichologinis filmas.

Vertinu 10/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 2

Suomių pasakos

2012-08-20

Haufo pasakos, palyginus su lietuvių liaudies, yra nei baisios, nei žiaurios. O palyginus su suomių pasakom, tai jos iš vis nieko vertos. Visa mano vaikystė prabėgo skaitant įvairių šalių pasakas, taigi esu kadaise skaičiusi ir šitas. Nepatiko anuomet, nepatiko ir dabar.

Suomių pasakos

Herojai. Pasakose figūruoja miško žvėrys – meška, lapė, vilkas, kiškis, pelė. Yra dar ir ūkininkas. Pasakos šiek tiek siejasi viena su kita, todėl geriau skaityti jas iš eilės, nes gali ir nesuprasti, ko ten ta meška ant lapės pyksta.

Žiaurumas. Dėl šito tai man trūksta žodžių. Šiaip ar taip, pasakas skaito mažiems vaikams, ar ne? Pacituosiu:
Taip bekeliaudami jie dažnai sustodavo ir vis užkandžiaudavo. Tuo būdu veikiai senis buvo suvalgytas…” – čia žvėrys tempė rogėse negyvą senį ir vis jo užėsdavo pakeliui.
Išalkusi laputė pati surijo arklio koją, o paskum sudorojo ir vieną vilkiuką…” – o laputė tai buvo aukle pasisamdžiusi. Suėdė visus tris vilkiukus. Už tai jai nebuvo nieko, nes lapė labai gudri.
Dar lapė suėdė mirusią lokio pačią prisidengusi tuo, kad sėdi šalia jos ir rauda. Už tai jai irgi nieko nebuvo, nes, kaip minėjau, lapė yra labai gudri. O kai esi labai gudrus, tai gali daryt ką tik nori nebaudžiamas – nieko tau neatsitiks.

Durnumas.Šuo suprato, kad vilkas atėjo pažadėtos degtinės, ir atsargiai įleido svečią. – Na, duok degtinės! – papašė vilkas. – Pakentėk truputį, tuoj gausi, – atsakė šuo: – šeimininkas ten, po suolu, turi paslėpęs tris butelius“. – Šuo su vilku smagiai kartu pagėrė, bet vilkui būtinai prisireikė padainuoti ir prižadino šeimininkus. O šiaip tai maukt degtinę pasislėpus yra visai ok. Ir čia dar kilo triukšmas dėl kažkokios vaikiškos knygelės apie sidrą?!
Ožys greitai įlipo į eglę“. – Čia jau komentarų nereikia. Nors, ką aš žinau – gal suomių ožiai vikrūs kaip voverės :)

Vertinu 2/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

Malgorzata Saramonowicz “Sesė”

2012-08-18

Negaliu pasakyti, kad supratau tą knygą taip, kaip to siekė rašytoja. Todėl perskaičius ėmiau ir paieškojau recenzijų. Labai juokinga. Vieni suprato tiesiogiai, kiti nesuprato ir nupylė protingų dėdžių recenzijas apie eretiškumą ir panašiai. Labai gėda prisipažinti, kad nesupratai? Man jau nebe.

Malgorzata Saramonowicz “Sesė”

Kliedesiai. Jei atsitiktinai panaršytumėt blogas.lt tinklaraščius, rastumėte daug tokio tipo kliedesių. Na, tik knygoje jie gerokai intelektualesni. Bet vis tiek kliedesiai. Įtaigūs tokie, nes tarakonai man staiga ėmė ir pasidarė visai nesimpatiški. Simpatiški jie niekad ir nebuvo, bet dabar, jei kur nors pamatysiu, prisiminsiu slogią, niūrią ir nemalonią knygą “Sesė”.

Detektyvas. Tokia trumputė knyga (135 psl.), bet va – jau ir yra detektyvas. Kodėl filosofo žmona pastojusi paniro į letargą? Kas tokio nutiko jos vaikystėje? Kodėl tarakonai? Kyla daug klausimų, o vargšas vyras tik kapstosi, tik kapstosi suplukęs… Į pabaigą jau ėmiau abejoti, kad iškapstys, bet visgi tiesa išaiškėjo. Džiaugiuosi, nes jei po tokių kliedesių dar reikėtų ir pabaigą pačiam susigalvoti, tai jau visai nekas.

Religija. Anot knygos, Dievas yra žiaurus ir blogas, o visi vabalai ir ypač tarakonai – jo tarnai. Lenkams, kaip supratau, šita teorija labai užkliuvo. Man, kaip netikinčiai jokiais dievais, tai eretiška nepasirodė. Greičiau juokinga :)

Vertinu 6/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

Maeve Binchy “Vakariniai kursai”

2012-08-14

Perskaičiau jau ketvirtą šios rašytojos knygą lietuviškai. Visada atsivertusi naują tikiuosi to paties – mielos airiškos istorijos, papasakotos skirtingų žmonių akimis. Tą gavau ir šįkart. Ko daugiau norėti? Nebent puodelio arbatos, ko nors saldaus ir trupučio ramybės skaitant.

Maeve Binchy “Vakariniai kursai”

Pasikartojimai. Kadangi knyga jau ketvirta, tai pastebiu pasikartojančių elementų – į neaiškius reikalus su nusikaltėliais įsivėlęs vaikinukas; vaikai, užaugę be tėvų; girtuoklystės; nelaimingos santuokos; turtingai, bet nuobodžiai gyvenantys žmonės… Žodžiu, rašytoja pradeda kartotis. Bet kai geriau pagalvoji… na, toks juk tas gyvenimas. Ir istorijos labai realios. Tik, kad tikrovėje jos dažnai nesibaigia taip gerai, kaip M. Binchy knygose.

Italų kalba. “Vakarinių kursų” ašis yra vakariniai italų kalbos kursai. Knygoje – mokytojos, organizatoriaus ir dalyvių istorijos. Kaip ir reikėjo tikėtis, jie visi vienaip ar kitaip yra susiję, dažnai net patys to nežino. Gerai, kad skirtingai nei “Alyviniame autobusiuke“, čia yra ir pabaiga. Žinoma, laiminga. Kitokios nė nesitikėčiau. O italų kalba dėstoma taip smagiai, kad pati į tokius kursus užsirašyčiau. Ir šiaip kalba labai smagi. Gal gi tikrai pasimokyti? :)

Vertinu 9/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0

Gianni Rodari “Čipolino nuotykiai”

2012-08-12

Knygą sūnus per gimtadienį gavo dovanų, su intencija paguosti mane, nes kadaise darželis nusisavino mano knygą apie Čipoliną. Vaikystėje esu mačiusi filmuką, kuris man nelabai patiko, o knygą pirmą kartą perskaičiau tik dabar. Garsiai ir po truputį :)

Gianni Rodari “Čipolino nuotykiai”

Idėja. Labiausiai knygoje man patinka idėja – vaisiai, uogos ir daržovės tarsi žmonės, arba, tiksliau, žmonės atrodo tarsi vaisiai, uogos ir daržovės. Poras turi ilgiausius ūsus, ant kurių žmona džiausto skalbinius, mėlynė yra labai mažučiukas ir gali gyventi kaštono kevale, ridikutė turi ploną kasytę ant viršugalvio, apelsinas yra apsirijėlis, o svogūnas smirda. Kaip daugumoje knygų vaikams gėris turi nugalėti blogį, tai taip yra ir čia – “žmonės” nugali juos spaudžiantį princą Citroną.

Nuobodulys. Perskaičius pusę knygos ėmiau laukti pabaigos. Istorija tiesiog per daug ištęsta – tai pakliūna Čipolinas į kalėjimą, tai išeina, tai pakliūna, tai išeina… Ir visą laiką Kurmis su savo draugais turi jį gelbėti. Į pabaigą jau man gaila Kurmio pasidarė – vis apanka nuo šviesos gelbėdamas tą smirdžių. Jei ne kelios smagios vietos, būčiau visai nusinuobodžiavusi.

Miegas. Labai puiki knyga vaikui prieš miegą. Gal ji ir sūnui buvo nuobodi, nes tai pirmoji knyga, kurios perskaitydavau vos kelis puslapius ir vaikas užmigdavo. Trolių mumių tai neužtekdavo ir ilgiausio skyriaus, o čia… Na, žiūrėsim, kaip reaguos, kai ims viską suprasti :)

Vertinu 7/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 4

Markus Zusak “Knygų vagilė”

2012-08-08

Nežinau kodėl, bet labai ilgai skaičiau šitą knygą. Ji gera ir nėra sunki, ir negaliu pasakyti, kad neskaitadieniai… Tiesiog kažkaip lėtai stūmiausi pirmyn. Gal visgi vasarą labiau norėtųsi kažko, kas nespaustų ašaros.

Markus Zusak “Knygų vagilė”


Karas.
Knyga apie Antrąjį pasaulinį karą – mažas miestelis Vokietijoje, maža jame prisiglaudusi mergaitė, kuriai svetimi žmonės tampa tikrais tėvais. Mažas jos pasaulėlis, kurį praplečia knygos ir rūsyje slepiamas žydas Maksas. Karas knygoje labai tikras, net nemalonu. Tiesiog matau akyse perskaitytus vaizdus – slėptuvę rūsyje, žydų “eiseną”, purviną žiemos sniegą, skausmą veiduose, obuolių vogti traukiančius vaikus, futbolą dulkėtoje gatvėje, girdžiu akordeoną ir užuodžiu karčią kavą.

Mirtis. Na, tuo metu jos buvo daug ir visur. Mirtis šioje knygoje pati mums apie tai papasakos, nes ji ir yra pasakotoja. Mintis įdomi, bet kažko tam trūksta. Mirtis šiek tiek netikroviška, kažkokia keista. Nepaisant gausybės jos aprašymų, nesugebėjau susidaryti įspūdžio, kokia ta mirtis – žmogiška, emocionali, racionali ar antgamtiška. Man tik patiko, kad ji neskaitė pamokslų.

Pabaiga. O štai čia susigraudinau, labai buvo gaila mergaitės-knygų vagilės. Na, iš tokios knygos neverta tikėtis laimingos pabaigos. Karo metu vargiai būtum atradęs laimingą žmogų, ar ne?

Vertinu 8/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 1

David Lebovitz “Saldus gyvenimas Paryžiuje”

2012-07-31

Jei nenutiks pasaulio pabaiga, pagaliau pamatysiu Paryžių. Kadangi prieš Lisaboną skaičiau knygą apie tą miestą, tai, žinoma, neatsispyriau poreikiui apsišviesti ir dabar :) Na, bent jau žinosiu, kur ir kokio maisto ieškoti.

David Lebovitz “Saldus gyvenimas Paryžiuje”

Maistas. Knyga, galima sakyti, yra apie maistą. Nieko nuostabaus, juk rašė kulinaras. Apie šokoladą, duoną, žuvį ir kitus gerus dalykus. Be to, joje yra receptų, iš kurių kelis jau nusižiūrėjau. Ar jau sakiau, kad dievinu knygas apie gerą maistą? Todėl šitą suskaičiau labai skaniai. Net kelis kartus lipau naktį lauk iš lovos ir varvančia seile ėjau siaubti šaldytuvo.

Kontrastas. Kulinaras yra amerikietis, todėl knygoje stebisi dalykais, kurie mums, lietuviams, yra įprasti. Pvz., vonios jungiklis už jos ribų, skuduras grindims, pardavėjų nemandagumas :) Skaitai ir galvoji, kad visgi toje didžiojoje šalyje anapus Atlanto viskas yra kitaip, o niekad nematytas Paryžius atrodo daug artimesnis širdžiai. Tačiau jaučiu pagarbą amerikiečiui, kuris nezirzia, kad Paryžiuje viskas kitaip. Priešingai, jis tuo džiaugiasi ir viską pateisina. Iki šiol esu sutikusi vos kelis tikrus amerikiečius ir visi jie kuo nors stebėjosi Europoje, kas yra kitaip, nei pas juos. Deja, jie visi buvo ne tiesiog nustebę, o pasipiktinę (nors ir šypsojosi).

Paryžiečiai. Jau ne pirmoje knygoje perskaitau, kokie nemalonūs yra paryžiečiai. Šioje aprašytas jų nemandagumas, pasipūtimas, stumdymasis, lindimas be eilės. Tikrai apima jausmas, kad niekas jų nemėgsta, net ir visa likusi Prancūzija. Na, pati galėsiu tuo įsitikinti, jei rugpjūtį dar nors vienas bus mieste, o ne siaubs Provansą :)

Vertinu 8/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 5