2012-10-07
Šiaip jau nesu detektyvų mėgėja, pvz., dar neskaičiau nei vienos Marininos :) O įtempti trileriai-detektyvai man patinka. “Hipnotizuotoją” jau skaičiau. Negaliu pasakyti, kad tai buvo kažkas toookio. Užtat “Paganinio kontraktui” pagyrų tikrai negailėsiu :) Švedų Alexanderių (Alexander ir Alexandra Ahndoril) įsivažiavo kaip reikiant.
Lars Kepler “Paganinio kontraktas”
Siužetas. Muzika (aišku iš pavadinimo) ir prekyba ginklais (iš pavadinimo nė velnio neaišku). Skirtingi dalykai čia taip gražiai suderėjo, kad nors verk. Dar daug šaudymų, gaudymų, sprogimų, kraujo, psichologinių problemų, muzikos ir įtampos. Tikrai, perskaičius pačias įtempčiausias vietas tiesiog pajutau, kaip atsipalaidavau. Patinka man tokios knygos. Tokios, kad net ir neturėdama laiko, suryju per kelias dienas.
Jonas Lina. Pareigūnas Jonas Lina pirmojoje knygoje man nebuvo labai patrauklus personažas. Na taip, jis nuolat teisus ir visa kita, bet kažko trūko. Šioje knygoje apie jį atskleidžiama daugiau ir ramusis Jonas man pradėjo patikti. Ypač įdomi pačioje pabaigoje mestelėta užuomina apie pareigūno šeimą. Iš jos aišku, kad kitoje knygoje ta tema bus paliesta ir aš jos jau laukiu :)
Klaidos. Norėčiau paprašyti “Obuolio”, kad taip neskubėtų versti knygų. Na ok, skubėti tai galima, juk visi laukiam naujų, bet tada atidžiau redaguokite tekstą. Dabar palikta nemažai spausdinimo klaidų, o va tokio žodžio “žioBtelėti” tai kaip ir nėra. Yra tik žioptelėti. Visgi tas, su raide B, pakartotas kelis kartus.
Vertinu 10/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 14
2012-10-02
Esu skaičiusi apie tremtį ir apie vokiečių koncentracijos stovyklas, bet štai apie rusiškus kalėjimus-lagerius, kuriuose žmonės išnaudojami kaip nemokama darbo jėga, anksčiau neteko. Todėl buvo įdomu. Perskaičiusi pagalvojau, kad mūsų kaliniai gi irgi galėtų visuomenei naudingus darbus dirbti. Tik va, labai jau daug apsaugos reikėtų… Gi dabar ne sovietmetis, su šautuvo buože viešumoj per kuprą neužvažiuosi.
Aleksandr Solženicyn “Viena Ivano Denisovičiaus diena”
Cenzūra. Ši knygutė pirmą kartą lietuviškai išleista buvo 1961 m., o tai jau kažkas nesuvokiamo. Tiesiog taip sutapo aplinkybės (tinkamas redaktorius, tinkamas šalies vadas, tinkamas metas), kad knyga nepražuvo visiškai. Tiesa, buvo cenzūruota. Naujajame leidime visos anksčiau “iškirptos” vietos surašytos kursyvu. Gražu stebėti, kaip be jų daug kur keičiasi teksto prasmė.
Smagumas. Šiaip jau kalėti lageryje, srėbti vandeningą košę ir dirbti spiginančiame šaltyje nieko smagaus. Bet va, knygos veikėjui Šuchovui pasitaikė viena gera diena – ji čia visa ir aprašyta. Košės pavogė, darbo sąlygos geresnės teko, dirbt sekėsi, slapčia geležiuką į lagerį prasinešė, vakare dar antrą porciją košės susikombinavo, tabako spėjo įsigyti. Žodžiu, būna sau žmogus ir džiaugiasi tuo, ką turi. Net ir sunkiu darbu, kuris vienintelis gelbsti nuo šalčio. Optimistiška knyga, tik man labai pritrūko bent trupinuko sarkazmo, kurį prisimenu iš “Dievų miško”.
Nuobodybė. Knyga trumputė, juk aprašoma viena diena, bet kai kurios vietos visgi ištęstos. Atsibodo skaityti apie mūrijimą, kaip ten vieną eilę po kitos varo, vėl ir vėl, ir vėl… Na, autorius pats mūrininkas buvo, tai labai įsijautė. Dar kelis dialogus tiesiog akimis permečiau – nei jie vietoje buvo, nei įdomūs. O kai ko, pvz., gyvenimo barakuose, man buvo per mažai.
Vertinu 6/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 3
2012-09-30
Ei, pagaliau perskaičiau knygą, kurios autorių pažįstu asmeniškai! Turbūt Ernestas ir liks vienintelis mano pažįstamas rašytojas :) Dvejus metus (2005-2007) dirbau jo vadovaujamame Omni.lt/Balsas.lt, atėjau dirbti dar į Omni.lt, kai darbe sėdėdavom vos trise. Kai prisimenu, smagūs laikai buvo… Perskaičius knygą pasijutau lyg su Ernestu pasikalbėjusi. Jis toks ir yra – kaip kalba, taip ir rašo.
Ernestas Parulskis “Kasdienybės kunstkamera”
Pažįstami dalykai. Visi tekstai, datuojami 2005-2007 m., man gerai žinomi, nes būdavo publikuojami iš pradžių “Verslo klasėje”, o vėliau portale. Netgi prisimenu Ernesto kūrybines kančias (tiesa, tai būdavo retai) ir žymiąsias jo apklausas, juk ir pati būdavau klausinėjama, ar pvz, prisimenu visus man reikalingus kodus. Sėdėjau tai už dviejų metrų… Galiu patikinti, kad knygoje minimos staigios apklausos ir pokalbiai dažniausiai yra tiesa :) Ko jau nebepažįstu – tai Ernesto Londone. Bet dėl to buvo ne mažiau įdomu.
Ese. Žinau, kur autorius labiausiai pasikaustęs – tai kultūra. Todėl ese ta tema parašyti profesionaliausiai ir šiek tiek skiriasi nuo likusių, kuriuose labiau atsispindi jo pasaulėžiūra – tinginiavimas darbe, miesto sportas, konkurencija su kitomis šalimis. Man labiau patiko ir artimesni yra pastarieji. Gal dėl to, kad pati menu ir kultūra nelabai domiuosi. Na, bet juk iš kiekvienos knygos malonu ir kažką naujo gauti, o “Kasdienybės kunstkameroje” pvz., sužinojau, kaip reitinguojami dailininkai ir kaip atrodo lietuviai tuose pasauliniuose reitinguose. Labai įdomus skyrelis buvo apie populiarias citatas, kurios kadaise buvo cenzūruotos ir skamba ne taip, kaip originalai. Pvz., Juvenalio “Sveikame kūne – sveika siela” iš tiesų yra “Reikia melstis, kad sveikame kūne būtų sveika siela”.
Apibendrinimas. Įdomios ir kikenti verčiančios ese.
Vertinu 9/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 5
2012-09-23
Na, “Krikštatėvį” tai reikia perskaityti, pasakė mano tėtis imdamas knygą iš mano lentynų. O aš tariau sau, kad pagaliau gi perskaitysiu visai ne savo stiliaus knygą – “Traukinių žymėjimą”. Nes reikia, nors ir truputį bijau pradėti. Bijojau be reikalo.
Irvine Welsh “Traukinių žymėjimas”
Originalo kalba. Neskaitau aš knygų originalo kalba, kartais tik vokiškas. Visgi čia originalo kalbos truputį norėjosi. Vertimas baisokas. Aišku, nelengva išversti visas tas škotų-anglų peripetijas ir narkomanų kalbą, todėl nieko ir nesmerkiu. Bet ai, nusprendžiau, kad geriau filmą anglų kalba pasižiūrėsiu :)
Fucking supisti keiksmai. Iš pradžių knyga papiktino keiksmažodžių gausumu. Papiktino ne dėl to, kad esu nesikeikianti šventuolė, o dėl to, kad man jie atrodė nereikalingi ir erzino. Suprantu, suprantu, tas jų “fuck” ir “fucking”, kuris lietuviškai buvo išverstas kaip “supistas”, vartojamas tos terpės žmonių taip pat dažnai, kaip mūsų statybininkų rusiški bl ir nx. Bet vis tiek – vos ne kas trečias žodis dialoguose… Galvojau, kad būtų galima sutaupyti kokių 20 puslapių knygos juos išmetus :) O bet tačiau… Vėliau taip įpratau, kad kai kurios pastraipos be keiksmažodžių ėmė atrodyti tarsi ne iš šitos knygos, tokios ne į temą.
Narkotikai. Na, taip, visi žino, kad ta istorija apie narkomanus. Bet ne. Ji dar ir apie alkoholizmą, apie futbolą, apie muštynes, apie ŽIV ir visas su tuo susijusias ligas, apie pinigus, apie mirtį, apie gimimą, apie lyčių lygybę. Super. Knyga gi, pasirodo, kapsto daug giliau, nei aš maniau. O narkotikai… na, supūliavusios dūrių vietos, visiškas bukagalviškumas, skeletiški kūnai, pajuodę paakiai ir pabalę veidai, kaulų laužymas, ŽIV grėsmė, prasmirdusios landynės, nuolatinis dozės troškimas, nesugebėjimas sustoti… štai tau ir narkotikai. Bet čia dar nieko. Geriausia vieta, parodanti, kas yra narkotikai, yra knygos pradžioje. Kai pagrindinis veikėjas Rentonas, vis bandantis mesti heroiną, neišveria ir suspaudęs užpakalį (nes jam tuoj paleis vidurius) nukeliauja pas narkotikų prekeivį. Tas gi duoda jam dvi opiumo žvakutes, kurios, iš pradžių atsidūrusios užpakalyje, gana greitai su visu žarnų turiniu nusėda kažkokiame prišnerkštame tualete. Ir štai:
Man nusiritus nuo unitazo, keliai tėkšteli į apmyžtas grindis. Džinsai nusmunka ir godžiai geria šlapimą, bet aš to veik nepastebiu. Atsiraitoju marškinių rankovę ir, žiūrėdamas į savo šlykščias ir vietomis pūliuojančias žaizdas nuo adatų, svyruoju tiktai akimirksnį, prieš sugrūsdamas savo rankas iki alkūnių į rudą vandenį. Kruopščiai grabinėju ir tuojau pat ištraukiu vieną iš savo bombų. Nušluostau prilipusį prie jos šūdą. Šiek tiek aptirpusi, bet dar sveika. Padedu ją ant bakelio dangčio. Surasti kitai prireikė ilgokai pasirausti tarp daugybės šauniųjų Miuirhuso ir Piltono ponterių palikto jovalo ir unitazo turinio. Kartą aš apsigavau, bet suradau savo baltą aukso grynuolį, stebėtinai išsilaikiusį net geriau už pirmąjį. Vandens pojūtis kelia man didesnį šleikštulį už pačias išmatas. Mano rudai purvina ranka primena klasikinį nudegimą saulėje su trumparankoviais marškinėliais. Riba eina kaip tik virš alkūnės, nes man reikėjo įlįsti net už išlinkimo.
Voilà. Štai kas yra narkotikai.
Vertinu 8/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 80
2012-09-22
Taip, Alisą skaičiau pirmą kartą gyvenime. Filmų, filmukų esu mačiusi, o štai knygos neskaičiau tyčia. Galvojau, kad nepatiks, kad ir kokia ji išliaupsinta. Ir ką – neklydau. Nepatiko.
Lewis Carroll “Alisa Stebuklų šalyje ir Veidrodžio karalystėje”
Alisa. Kaip mane erzino ta mergiotė! Visą laiką niurzga, bara save, auklėja kitus, visada yra teisesnė nei veikėjai jos pačios sapnuose. Gal rašytojas ją ir sukarikatūrino, bet jei taip, tai labai nevykusiai. Alisą iš filmų atsimenu kaip visai smagią mergaitę, o štai knygoje ji tiesiog beviltiškai nuobodi.
Katinas ir kiti. Vienintelis man patikęs herojus buvo Češyro katinas. Katino turbūt neįmanoma pavaizduoti neįdomiai :) Kiti gi kažkokie užsiknisę bukagalviai. Skaičiau knygos pabaigoje ir nedidelę analizę, supratau, kad istorija jau nebetinka mūsų laikams – joje daug karikatūrų iš rašytojo laikų (apie 1860 m.), be to, mes nežinome Anglijoje ir JAV populiarių senų pasakų vaikams, kurių herojai dažnai pasirodo Alisos sapnuose. Todėl nelabai suprantu, kodėl ta knyga tokia išgirta – ji tiesiog nepritaikyta visam pasauliui. Man tai tebuvo fantastiniai skiedaliukai.
Frazės. Žinoma, gerų minčių yra. Tikrai ne tiek daug, kiek būtų galima pagalvoti, bet yra. Visgi labiausiai patiko šitas:
— Ne, negaliu patikėti,— atsakė Alisa.
— Negali? — užjausdama paklausė Karalienė.— Dar kartą pamėgink: giliai įkvėpk ir užsimerk.
Alisa nusijuokė.
— Nėra ko ir mėginti,— pasakė ji.— Juk negalima tikėti neįmanomais dalykais.
— Manding, tu tiesiog neįgudusi. Kai buvau tavo metų, pratindavausi kas dieną po pusę valandos. Ir kartais vien iki pusryčių patikėdavau net šešiais neįmanomais dalykais.
Vertinu 4/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 86
2012-09-18
Jau trečia A. Paasilinna knyga, o man vis dar sunku parašyti jo pavardę iškart teisingai. Nors ir žinau, kurios ten raidės po dvi :) Arto kaip visada puikus. Savam sarkastiškam stiliuke. Bet šita knyga iš trijų man pagal malonumą skaityti liko trečia. Gal ne ta nuotaika ar ką, bet “Gudrioji nuodų virėja” (pirma vieta) ir “Kaukiantis malūnininkas” (antra vieta) man patiko labiau.
Arto Paasilinna “Grupinės savižudybės magija”
Sarkazmas. Turbūt labai nusivilčiau, jei A. Paasillinos knygoje nebūtų sarkazmo. Sugebėjimas pasišaipyti iš savęs ir savo tautos labai sveikintinas. Beje, “Grupinės savižudybės magijoje” visi tie pasišaipymai labai tinka lietuviams. Mes juk irgi masiškai besižudanti tauta.
Savižudžiai. Kažkodėl manau, kad šią knygą verta duoti paskaityti visiems, kam kyla minčių žudytis. Aišku, kai kurie gali pyktelėti – kaip drįsta šaipytis iš problemų! Bet žiūrėk, papyktų ir suvoktų, kad tos problemos gal ir nėra jau tokios neišsprendžiamos. Yra gi visokių pagalbos grupių, kad ir ne tokių linksmų kaip knygoje, bet geriau negu nieko. Galų gale pakeisti gyvenimą galimą nebūtinai jį užbaigiant.
Laiminga pabaiga. Knyga tiesiog turėjo laimingai baigtis. Jei būtų kitaip, juk nerekomenduočiau jos skaityti potencialiems savižudžiams. Aišku, mirčių buvo, bet… net ir jos čia visai linksmos :)
Vertinu 9/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 5
2012-09-08
Prieš savaitę užėjusi į “Rimi” pamačiau, kad visoms knygoms 25% nuolaida. Nu tai kur čia neįsisuksi į tas kelias lentynas. Tuo labiau, kad prie jų tuščia tuščia… Nutvėriau dvi knygeles vaikui (nauja mano manija) ir ėmiau ieškoti sau. Na, kadangi “Rimi” ne knygynas, tai pasirinkimas menkas, o viskas, ką varčiau, nelipo. Ir štai – guli naujutėlis “Lotynų kvartalas“. Jau tokia išgirta knyga, tokia nuostabi… Nors Picasso nemėgstu, bendrai knygos apie to meto Paryžių įdomios.
Taigi atsiverčiu, o ten… šriftas pusakliems, popieriaus storis, kad mažiems vaikams lengva būtų versti, o tarpai tarp eilučių ir paraštės tokios, kad antras romanas tilptų. Negana to, kad viršelis storiausias ir gražiausias, dar ir tų pačių puslapių tik (net!) 240. Pasukiojau aš tą knygutę rankose ir numečiau. Niekada nemokėsiu poros dešimčių litų už tarpus tarp eilučių. Pastabų į knygas aš nerašau, man jie nereikalingi.
Tokias knygas dažniausiai linkęs išleisti “Obuolys”. Nors aš ir labai teigiamai vertinu jų “Knygos.lt”, bet jų pačių leidžiamas knygas jau bijau pirkti. Visuomet laukia prastas vertimas (“Facebook efektas“), paliktos redagavimo klaidos ir dideliausias šriftas. Turim namie jau tokią vieną, “Obuolio” išleistą – “Slaptos sovietinės NSO bylos“. Didelis formatas, o į puslapį telpa 26 eilutės. Palyginau – “Trigramos” leistoje “Meistras ir Margarita“, kuri yra gerokai mažesnė, į puslapį telpa 39 eilutės. O skaityti šriftas – pats tas.
Deja, šriftai vis didėja, tarpai platėja, greitai knygos primins elementorius pirmaklasiams. Jau dabar turimų vaikiškų knygučių apie Kūlverstuką ar čekišką kurmį šriftas ne didesnis už dalį suaugusiems skirtų knygų. O gaila, leidėjai, tiesiog verčiat mane piratauti :)
Kategorija: Knygos | Komentarų: 3
2012-09-05
Jau ketvirta Hoeg’o knyga mano galvoje. Na, to paties, kur “Panelės Smilos sniego jausmą” parašė. Taip, čia tos knygos, dėl kurios visi kadaise alpo, tik ne aš :) Man žymiai labiau patiko jo “Tylioji mergaitė”. Šįkart labai vyliausi, kad gausiu kažką panašaus į aną mergaitę, bet…
Peter Hoeg “Dramblių prižiūrėtojų vaikai”
Daugiasluoksniškumas. Kai imi į rankas P. Hoeg’o knygą, to ir reikia tikėtis – kad lengva nebus. Kad persipins laikai ir pasakojimai, kad veiksmą įdomiausioje vietoje staiga nutrauks kažkokie pasvarstymai arba istorija iš praeities. “Drablių prižiūrėtojų vaikuose” tą ir gauni. Stilius išliko tas pats, kaip ir visose jo knygose.
Detalės. O jų čia daug, be galo daug. Neduokdie, ką nors praleisi, už kelių dešimčių puslapių gali ir nebesuprasti, kas ir kodėl. Reikia skaityti lėtai, o to daryti aš nemoku – akys taip ir lekia eilutėmis. Todėl greičiausiai šį bei tą praleidau, nes kartais pasimesdavau :) Bet vis tiek skaičiau šią knygą rekordiškai ilgai. Dėl to lėto stūmimosi pirmyn nuo knygos šiek tiek pavargau. Tai taip ir apibūdinčiau – įdomi, bet varginanti :)
Drambliai. Nėra čia nei cirko, nei dramblių, jei jau taip įdomu. Užtat yra vidiniai drambliai, daugybė įvairiausio plauko pamišėlių bei 3 supervaikai. Keistoka detektyvinė istorija ir labai daug veikėjų, iš kurių pusės gal ir nereikėjo, bet, matyt, P. Hoeg’ui labai patinka kurti sunkaus charakterio žmonių portretus. Man labai patiko autoriaus požiūris į religiją (o jos knygoje daug įvairiausiomis formomis), bet… vis tiek yra kažkoks “bet”. Nepaisant to, kad knyga nėra bloga, negaliu pasakyti, kad man ji patiko.
Vertinu 7/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 2
