2012-11-14
Jeigu būčiau žinojusi, kad čia apsakymai, būčiau neskaičiusi. O jeigu dar būčiau susiejusi, kad ta pati moteris parašė ir “Rebeką”, tikrai būčiau neskaičiusi. Nes nelabai man apsakymai ir “Rebeka”. Bet kadangi pradėjau nuo dosje apie rašytoją ir sužinojau, kad ji aktyviai bendradarbiavo su A. Hitchcock’u bei yra “Paukščių” autorė, tai ėmiau ir perskaičiau viską iš smalsumo :)
Daphne du Maurier “Įtemptas laukimas”
Apsakymai. Knygoje yra penki. Šiaip trumpų istorijų aš nemėgstu, nes man patinka stori, vientisi romanai. O čia tik pradedi skaityti ir baigiasi. Lyg skaitytum kelias knygas vienu metu – dar nespėji nė suvirškinti, o jau prasideda kita. Žinoma, ne visų autorių apsakymai prasti. Štai šiuo metu skaitau kitos rašytojos rinkinuką, tai mmmm!
Paukščiai. Šita istorija man patiko labiausiai. Mistiška, įtempta, įtaigi ir be pabaigos. Bet pabaigos jai visai ir nereikia, čia jau kiekvieno skaitytojo asmeninis reikalas, kaip kurti toliau. Prisipažinsiu, kad filmo viso nuo pradžios iki galo taip ir nesu mačiusi. Gabalėlis šen, gabalėlis ten… Gal reikėtų susiimti ir visą peržiūrėti.
Kas liko… Dar susimąstyti, kokio gyvūno galvą aš “dėvėčiau”, privertė apsakymas “Mėlynos linzės”. Mat ten po operacijos moteris pradėjo matyti visus žmones su gyvūnų galvom. Ne itin malonu, kai tau labiausiai patikusi seselė tampa gyvate, o mylimas vyras – grifu. Likusios istorijos didelio įspūdžio nepadarė, o išgirta “Monte Veritas” buvo iš vis neįdomi. Gaila, kad pats ilgiausias apsakymas yra pats nuobodžiausias.
Vertinu 5/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 3
2012-11-09
Beveik niekada neperku knygų, kurių pavadinime yra žodis “Dievas”. Bijau, kad man bus pradėta diegti artimo meilė ir kiti dalykai, kuriuos aš suprantu ir ne per krikščionybės prizmę. Na, “Kai dievas buvo triušis” – vykęs pirkinys, o štai šitą man paskolino. Taip, knyga moko gyventi, bet apie dievus joje – nė žodžio.
Laurent Gounelle “Dievas visada keliauja incognito”
Kompleksai. Pagrindinis veikėjas Alanas – kompleksų maišas, visiškas neapsisprendėlis ir paklusni auka. Žodžiu, gyvenimas toks blogas, kad sugalvoja vaikinas nusižudyti. Tačiau tą akimirką pasirodęs nepažįstamasis apverčia jo gyvenimą aukštyn kojom. Pirmiausia priverčia atsikratyti kompleksų. Smagu skaityti tas užduotis, kurias turi vykdyti Alanas – pvz., 4 kartus pakeisti savo pirkinį duonos parduotuvėje, o tada iš vis nepirkti nieko. Tokie patarimai man būtų pravertę paauglystėje, bet teko pačiai tvarkytis su savo ribotumu. Atsimenu, kadaise man batų parduotuvėje būdavo sunku atsisakyti siūlomo impregnatoriaus (visgi buvo laikai, kai toks marketingas dar tik buvo pradėtas. Daug kam būdavo sunku…), po to išmokau sakyti “ne, ačiū”, o dabar jau galima ir šiek tiek pasimaivyti :) Jau panaudojau vieną knygoje rastą patarimą su negražiai pasielgusios el. parduotuvės vadybininku. Iš naglo jis tapo mandagus. Klausiate, kam nuo to geriau? Man!
Patarimai. Pirma knygos pusė daugiau psichologinė, o vėliau ji perauga į detektyvą. Mįslės sprendimas (kas gi yra tas nepažįstamasis?) man buvo aiškus nuo pat pradžių, bet skaityti smagu. Čia juk ne detektyvas, o psichologinis romanas, iš kurio ne vienas žmogus gaus naudos. Pvz., pasiūlytas įdomus būdas mesti rūkyti :) Žodžiu, knyga pravers tiems, kuriems trūksta pasitikėjimo savimi, savigarbos ir tiems, kurie mano, kad nieko gyvenime negali pakeisti. Pastarojo komplekso neturiu ir netgi padėjau jo atsikratyti vienam žmogui, dabar sėkmingai dėl to kopiančiam karjeros laiptais :) Va, pasigyriau pati, o knygą, nepaisant vietomis nuobodoko tono ir ištęstumo, vertinu gerai :)
Vertinu 8/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 9
2012-11-06
Geras dalykas tas Facebook. Užsiknisdama ieškojau šios knygos, bet vos paklausus FB, jau kitą dieną laikiau ją savo rankose – paskolino klasiokė. Įdomi situacija su tomis knygomis… Ši išleista prieš penkerius metus, buvo topų viršūnėse, dabar jos nėra ne tik kad knygynuose, bet ir iš antrų rankų niekur negausi. Ieškančių – šimtai. Tikrai. Bet paklausi leidyklos, ar perleis, tai atsakymas – ne. Keistuoliai.
Dr. Christopher Green “Mažylio tramdymas”
Auklėjimas. Knygas apie vaikų auklėjimą skaitau, bet vertinu skeptiškai. Nekenčiu tų, kur pamokomu tonu aiškinama, ką aš privalau daryti ir ko nedaryti. Tiesiog renku informaciją, smegenyse ją filtruoju, apdoroju, perdirbu ir tada taikau. “Mažylio tramdymas” yra kitokia. Ji man neliepia, ji man pataria ir pasiūlo būdų susitvarkyti su neklusniu vaiku. Ir ačiūdie, tie būdai nėra tokie, kurie siūloma atsisėsti pasikalbėti. Nes ne visi vaikai išmoksta anksti kalbėti ir tikrai ne visi nori klausyti, ką vapa mama. Jiems neįdomu. Gerai, kad yra pediatrų, kurie tą supranta.
Pliaukšt. Yra dalykų, kurie šioje knygoje daug kam gali nepatikti – tai siūlymas išimtinais atvejais, kai vaikas piktybiškai neklauso ir nebepadeda daugiau JOKIOS auklėjimo priemonės, pliaukštelėti jam per užpakalį. Gydytojo manymu, už tai į kalėjimą sodinti nereikia ir dauguma tėvų tai daro ir darys per amžių amžius.
Juokas. Didžiąją dalį laiko skaitydama šią knygą, krizenau. Nežinau, arba tas gydytojas lakios fantazijos, ar jo darbe per tiek metų buvo daug linksmų nutikimų, bet pavyzdžiai nerealūs. Kaip ir rašymo stilius :) 360 psl įveikiau per kelias dienas ir netgi viską prisimenu! Su negrožine literatūra man taip nebūna.
Vertinu 10/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 7
2012-11-03
Galų gale įveikėm su vaiku šią knygą. Aš – kantriai skaitydama, o jis – visai nesiklausydamas. Man “Alfonsas Bailius”, kai buvau maža, kažkodėl labai patiko, bet dabar… likau visai nusivylusi. Kad duočiau ją skaityti vyresniam vaikui pačiam, ji turėtų būti arba perrašyta, arba vienas iš tėvų privalėtų nuolat aiškinti, kas, pvz., yra “pionierių grandinė”.
Gerhard Holtz Baumert “Alfonsas Bailius”
Sovietizmas. Pirma dalis dar visai nieko, pakenčiama. Na, o antroje tai jau prasideda ditrambai nuostabiai Rytų Vokietijai. Koks ten pažengęs žemės ūkis, kaip žmonės gauna nemokamus butus, kokie nuostabiai šaunūs pionieriai, kurių vardą gadina tik tokie nevėkšlos kaip Alfonsas Bailius. O jau krantomoji guma iš kitos sienos pusės yra visiškas kapitalistų išmislas ir net tokie nevėkšlos kaip Alfonsas Bailius tai supranta. Žodžiu, baisu.
Nevykėlis. Taip, Alfonsas Bailius yra visiškas nevykėlis. Jam viskas nesiseka, jo niekas nesupranta arba jis nieko nesupranta. Nuolat gauna barti už nieką, bet iš esmės tik todėl, kad yra idiotas. Na, vaikui tokie nuotykiai gal ir linksmi, o man per daug primena “juokingus” Holivudo filmus apie durnelius kokiam nors Las Vegase.
Vertinu 2/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 8
2012-11-01
Na kaip, pati kalta. Norėjosi kažkokios nesaldžios knygos, ne romano, o kažko rimtesnio. Tai štai ir pataikiau ant š. Tai viena tokių knygų, kurias nusipirkau, perskaičiau ir iškart talpinu “Sena.lt”.
Greg Mortenson, David Oliver Relin “Trys puodeliai arbatos”
Turinys. Trumpai – G. Mortensonas yra alpinistas, kuris, paklydęs kalnuose, randa kaimą ir pamato, kad vaikai mokosi plyname lauke. Tada vargais negalais jis susiranda Amerikoje rėmėjų ir pradeda statyti Pakistano kalnuose esančiuose kaimuose mokyklas ir daryti kitus gerus darbus. Ir dar jis mano, kad su terorizmu reikia kovoti šviečiant vaikus, o ne mėtant bombas.
Kita nuomonė. Labai sveikinu tokius gerus darbus, bet šiaip jau man tas alpinistas atrodo arba visiškas nevykėlis, arba melagis. Kad taip gyvenime nesisektų, kaip rašoma knygos pradžioje, tai reikia būti visišku naivuoliu. Yra nuomonė, kad pirmi 8 knygos skyriai yra tiesiog graži pasaka, o internete pilna straipsnių apie tai, kad ponas Mortensonas nėra toks jau šaunuolis, o savo instituto pinigus naudoja ne visai taip, kaip teigia. Na, į tai nesigilinsiu. Norintys pasigilinti paskaitykite “Three Cups of Deceit“. Be to, teigiama, kad to žymiojo pagrobimo, kai Mortensonas buvo 8 paras įkalintas velniai žino kur, nė nebuvo. Taip teigia grobikų genties žmonės. Aišku, jie gi nepuls dabar girtis, kad pagrobė naująjį Pakistano dievaitį… bet ir man tas skyriukas atrodė per daug nerealus.
Panegirika. Atsimenu, reikėjo universitete, mokantis retorikos, parašyti panegiriką. Tai štai tokia knyga būtų nunešus visus laurus. Reikėtų žurnalistikos studentams pasimokyti, kaip negalima rašyti straipsnių, o tuo labiau knygų. O Davidas Oliveris Relinas juk žurnalistas… Man rodos, jis pamiršo, kad į 400 psl. galima įterpti bent kelis nepagiriamuosius žodeliui gerbiamam G. Mortensonui.
Balai. Visus 3 balus knyga iš manęs gavo už kalnų, vaikų, kaimų bei baltų (baltų iš Baltistano, ne nuo Baltijos jūros) gyvenimo būdo aprašymus. Ir aš noriu paragauti tos sūrios arbatos su jako taukais!
Vertinu 3/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 5
2012-10-24
Šio rašytojo turiu “Kapinių knygą” ir “Anansio vaikus”. Nežinau kodėl, bet pradėjau nuo mažiau išreklamuotos. Galvojau, kad skaitysiu vaikui vakarais, bet ties pirmu puslapiu, kuriame vyko žudynės, persigalvojau. Nieko tokio, suėjo ir man gerai. Kelių valandų skaitaliukas smegenims ataušinti.
Neil Gaiman “Kapinių knyga”
Pasaka. Istorija neva remiasi “Džiunglių knyga”, panašus ir pavadinimas. Na, nežinau, nežinau… Be to, kad vaiką užaugino ne žmonės, panašumų čia daugiau neįžvelgiau. Berniukas, kurio šeima išžudoma, užauga kapinėse, prižiūrimas vaiduoklių, Dievo šuns, raganos ir visokių girdėtų ir negirdėtų padarų. Išgalvoti jie labai smagiai, ypač man patiko pikuoliai – mintyse nupiešiau su jais gražų paveikslą, kaži, gal kada ir į realybę perkelsiu.
Blogiečiai. Jų draugija pavadinta tiesiog Džekais. Deja, rašytojas buvo taip įsijautęs į kapinių gyvenimą, kad pamiršo labiau išplėtoti piktadarių temą. Jie buvo, jie yra ir jų nebebus, tačiau ką ir kodėl jie veikia, aprašyta gal tik keliais sakiniais. Trūksta išsamumo ir dėl to siužetas knygos pabaigoje subyrėjo į gabalus.
Vertinu 6/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 73
2012-10-23
Pamačiusi, kiek metų rašytojai (dabar 76) nustebau – ir ji, būdama tokio amžiaus, pradeda rašyti TOKIAS knygas? Bet panaršiusi radau, kad gi “Urvinio lokio gentis” išleista 1980 m., o po jos seka dar penkios knygos. Tiesa, naujausia parašyta pernai. Tada nustebau antrą kartą – kur TOKIOS knygos buvo 22 metus, a? Kodėl neišleistos lietuviškai anksčiau? Bent jau pirmoji per daug nereali, kad būtų išversta tik šiemet.
Jean Marie Auel “Pirmykštė moteris: Urvinio lokio gentis”
Istorija. Kai buvau maža, vienos mano mėgiamiausių knygelių buvo “Priešistorinio berniuko nuotykiai” ir E. Storcho “Mamutų medžiotojai”. Kiek juose yra realybės, pasakyti galėtų tik patys pirmykščiai žmonės, taigi – niekas. Kiek tiesos “Urvinio lokio gentyje”, irgi neaišku. Kaip supratau, rašytoja stengėsi domėtis tuo laikotarpiu, papročiais ir gyvenimo būdu tiek daug, kaip įmanoma, bet juk ir mokslininkai ne visuomet būna teisūs. Nepaisant to ir dar kelių man užkliuvusių dalykų, istorija labai įtikina. Gal net per labai :) Taip įtaigiai aprašyta jų buitis, medžioklė, bendravimas, netgi seksas. Ir tie visi svarstymai apie dvasių pasaulį, bandymai paaiškinti kiekvieną nesuprantamą dalyką… Vaizduotė vis piešė ir piešė neandertaliečius prie jų urvo kartu su svetima, panašia į mus, mergaite.
Kas užkliuvo. Žinoma, keista skaityti, kad moteris, gimdanti 20-ties, jau yra laikoma senute, bet užkliuvo ne tai. Man buvo nuostabu, kad visi genties nariai labai jau sveiki, o gydymas pažengęs tiek, kad akys ant kaktos lipa skaitant. Kažkodėl tuo abejoju. Ir dantis rauna, ir rankas į vietą atstato, o jau žolelių ir jų paruošimo būdų gausumas neišpasakytas. Žodžiu, visi buvo sveiki išskyrus pačią gydytoją. Ir ta pasimirė dėl to, kad jos neslaugė. Dar truputį keista buvo skaityti apie neandertaliečių prisiminimus bei sugebėjimus sujungti protus. Na, bet tai tik autorės fantazija, taigi kibti labai nėra prie ko. Visgi čia romanas, ne vadovėlis. O kad iš 600 psl. užkliuvo tik pora dalykų – tai geriau ir būt negali :)
Laukimas. Jau labai labai laukiu antros ir visų kitų knygų. Kiek girdėjau gandų, pasirodyti turėtų netrukus. Tik galėtų “Obuolys” eilinį kartą verstis per galvą saikingiau – tekste palikta aibė redagavimo klaidų. Norėčiau eiti pas juos dirbti, gal pavyktų padėtį pagerinti :)
Vertinu 10/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 9
2012-10-15
Kadaise vargais negalais perskaičiau M. Kunderos “Pokštą”. Daugiau, galvojau, šito čeko į rankas neimsiu. Bet tą “Nepakeliamą būties lengvybę” tiek visi giria, kad padariau išimtį :)
Milan Kundera “Nepakeliama būties lengvybė”
Lengvybė. Knyga šiaip jau filosofinė. Nepaisant to, skaitėsi labai lengvai. Ne, ne taip, kaip koks trileris, bet pakenčiamai. O štai pati knyga yra apie tai, kaip sunku ištverti lengvumą ir jį pasirinkti. Kad kartais žymiai paprasčiau pasinerti į tai, kas sunku – sunkius santykius, sunkius karjeros vingius, sunkias politines pažiūras.
Analizė. M. Kundera mane prajuokino stiliumi. Maždaug “Pats dainuoju, pats analizuoju”. Nesuprasti knygoje tam tikrų detalių neįmanoma, nes rašytojas jas pats parašęs, kitame puslapyje ar net šalia, skliaustuose, iškart paaiškina ir analizuoja. Toks jausmas vietomis, kad skaitai knygą, kurios paraštėse lietuvių kalbos mokytoja pasirašė pavyzdinę knygos analizę. Man tai nepatiko, nes nepaliko vietos mąstymui.
Čekai. Rašytojas labai stengėsi kur reikia, kur nereikia sukišti viską apie Čekijos okupaciją. Ir gerai. Lietuviai galėjo savo laiku irgi nepasikuklinti, nes apie 1968 m. Prahos pavasarį pasaulis žino daug daugiau nei apie mus.
Vertinu 6/10
Kategorija: Knygos | Komentarų: 105
