O prieš tai skaičiau R. Flicko “Šiaurės Sachara”. Po to, kai perskaičiau, man pasakė, kad skolinsis, nes ji neva labai jau gera. O pati įsigijau, nes iš buvusio šefo kadaise išgirdau “Kas tas Flickas? Skaitau jo knygą, laaaabai gera”. Na, nežinau. Kad labai gera, tai tikrai negalėčiau teigti. Visgi rašė mokslo žmogus, o, mano nuomone, tai tokie žmonės tegu galvoje užgimusią istoriją išdėsto kokiam nors rašto žmogui ir tas tegu ją užrašo. Nes stilius tai baisus. Vietomis – prastai parašytas romanas, vietomis – istorijos vadovėlis. Bet knyga, net ir nebūdama gera, visgi yra įdomi. Dabar jaučiu bent kažkiek žinanti apie paskutines prūsų dieneles. Netgi pasigūglinau apie tai, kaip lietuviai paminklus Klaipėdoje griovė. Ir dar tokius gražius. Galėtų ir atstatyti, vietoj kažkokio tai “Žvejo” :) Ir šiaip, gauti istorinių žinių skaitant grožinę literatūrą man patinka.

Dar prieš tai buvau užsikabinusi ant knygų Rytų tematika. Lentynoje rikiuojasi “Dvidešimtoji žmona”, “Šešėlių princesė” (nu ne literatūra, o košmaras), “Šilko kelio karalienė” (ai, visai nieko), “Gėlių kraujas” (rekomenduoju), “Tūkstantis saulių skraisčių” (labai labai rekomenduoju), “Stambulo pavainikė” (šiaip sau), “Tūkstančio ir vienos nakties šalyje: kelionė pas Maroko pasakotojus” (rekomenduoju). Galų gale išsitraukiau dar studijų metais skaitytą Karen Armstrong “Islamas. Trumpa istorija” ir viską apibendrinau. Ir susimąsčiau, kodėl man, visiškai netikinčiai, taip įdomu religijos. Iš visų paskaitų įdomiausios buvo laisvai pasirinktos doc. dr. K. Dubniko “Religijų istorija” (ar kažkaip panašiai). Paskui supratau, kad turbūt ir yra įdomu todėl, kad netikiu :)

Į tarpus perskaitytos ir Frank Cottrell Boyce “Milijonai” (nesužavėjo), ir Herbjorg Wassmo “Šimto metų istorija” (ar yra dar geresnių rašytojų?) ir netgi David Kirkpatrick “Facebook efektas” – ar tokį šlamštą galima vadinti knyga? Žinau, kad tai ne grožinė literatūra, bet net mokykliniai istorijos vadovėliai įdomiau būna parašyti. Ir dar kelios, kurių jau net neprisimenu. O vakare garsiai skaitau pasakas. Jau įveiktos dvi pasakų knygos (gaila, prastos), K. Majerio Pušio “Tepė Tepė arba stebuklų metas” ir dabar įpusėta A. Lindgren “Mijo, mano Mijo”. Žodžiu, ketinu dar kartą perskaityti visas mėgiamiausias vaikystės knygas. Troliai mumiai ir Mere Popins, ruoškitės!

Taigi, kaip gyvenant iš pradžių tarp pampersų ir maitinimų, po to mankštose ir košės nuo sienų valyme, tada lakstymo iš paskos, kad neprasiskeltų galvos, o dabar lakstymo iš paskos, kad ko nors nesugadintų – tai rezultatas visai neblogas :) Kol nepradėjo nepasiremdamas vaikščioti (nors kėslų jau yra) ir kuičiasi po tėčio stalu, galiu netgi truputį atsipūsti ir vienu ypu parašyt įrašą apie knygas :)

Ir štai, turėdama tvirtą tikslą įsigyti A. Gavaldos “Guodėją”, knygyne radau naujutėlę I. Allende “Sala po vandenynu“. Anotacija rodė, kad šįkart asmeninių išgyvenimų nebus, todėl pričiupau ir šią. Nenusivyliau.

Skaičiau ilgai. Ilgai – tai kokias 5 dienas po truputį. Keista, tokia gera knyga, o visai nesinorėjo jos “suryti”. Kadangi dar ir neplona (450 psl.), tai ir malonumo užteko ilgam. Nors pagrindinė herojė Zaritė yra vergė, paklusni, išauklėta ir kartais naivoka, visgi tai stipri moteris. O knygos apie vergiją ir stiprias moteris man patinka. Be kančių, knygoje daug meilės, aistrų, painių giminystės ryšių, burtų, ir, kaip mėgsta I. Allende – politikos, karo ir kraujo. Bet viskas čia taip gražiai persipynę, kad nesijauti kaip muilo operoje. Nors realiai iš tokios knygos galėtum sukurti vieną tų popiet rodomų serialų.

Ne visi gauna tai, ko nusipelnę. Miršta tie, kurie neturėtų (tikintis laimingos pabaigos). Bet juk taip ir būna. Duočiau šiai knygai 9 balus iš 10. O tarp I. Allende knygų ji nusipelno dešimtuko.

Skaitydama vis stengiausi nepamiršti, kad žmogus knygas rašė daugiau nei prieš 100 metų. Bet ir dabar sunku gi rasti žmogų su tokia sveika nuovoka ir pasaulėžiūra, subtiliu humoro jausmu ir lengva saviironija.

Knygutės paprastos, galima sakyti, netgi lėkštokos, vientisų istorijų jose kaip ir nėra. Užtat kiek gerų minčių, lengvo sarkazmo ir juokingų hiperbolių. Skaičiau nuolat šypsodamasi.

Išskirti kažkurios vienos iš trijų negaliu. Iš tiesų, “Trise valtyje” man nebuvo įdomiausia, nes joje gan nemažai Anglijos miestukų aprašymų, kurie man neįdomūs. Bet joje kiek daugiau humoro, nei “Trise dviračiais”. Pastarąją verta skaityti tiems, kurie bent kiek yra susipažinę su vokiečių kultūra. Patiks. Aišku, jei nepamiršit, kad knyga parašyta iki Hitlerio ir netgi iki I-ojo PK. O “Kaip mes rašėme romaną” atspindi visą Jerome K. Jerome rašymo stilių. Joje daugiausia įžvalgų.

Jei skaitysit, patariu nečiupti visų trijų iš karto, skaityti geriau pakaitom su kitom knygom. Nes įpusėjus antrą gali pasidaryti nuobodoka – visos trys labai panašios. Bet pertraukėlėse tarp sunkesnių istorijų, Jerome’o knygutės – kaip tik. Greitai skaitantys vieną sukrims per dieną, o užpuolus neskaitadieniams – per kelis vakarus.

Knygą L. Carcaterra iš tiesų parašė ne apie save, o apie savo tėvą. Kasdien motiną daužantį tėvą, kuris pusę laiko praleidžia su meilužėmis, o kitą pusę – skolindamasis pinigus ir juos iškart išleisdamas. Apie purvinus nuomojamus būstus, apie pavydą ir muštynes, apie smurto ir neapykantos kupiną rajoną, pavadinimu “Pragaro virtuvė”. Bet iš už viso to žiauraus fasado kartais prasiveržia ir meilės, ir džiaugsmo. Visa tai knygą daro dar labiau nesuvokiamą.

Pagrindinis knygos įvykis (tėvas uždusino savo pirmąją žmoną pagalve) man visai nepasirodė svarbus. Svarbiau fonas: žmonės, rajonas ir jo kasdienybė, visos tos mažytės detalės nuo jautienos skerdienos rudame popieriuje iki gatvėmis besišlaistančių vaikigalių. Svarbiau emocijos: žiauri vaiko neapykanta ir stipri meilė tėvui, kuris iš tiesų taip nieko gero ir nepadarė. Patiko.

Retai skaitau negrožinę literatūrą, o dar rečiau – lietuvių autorių knygas. Todėl šitos nebūčiau pirkusi, nebent kada nors vėliau, per išpardavimus, jei žinočiau, kad tikrai gera… O dabar žinau – tikrai įdomi ir naudinga (ačiū “Tyto Albai”). Aišku, gal kas trečiame skyrelyje išdėstytoms mintims prieštarauju ir dėl to iš pradžių skaitydama kiek piktinausi. Bet po to supratau, kad jei mano nuomonė sutaptų su rašytojo nuomone, skaityti būtų baisiai neįdomu. Jis pasakė, ką mano apie maistą ir valgį, ir kad šie du žodžiai – ne tas pats. Apie jo kokybę ir kilmę, apie kultūrą, apie makaronus ir apie vyną, netgi apie cepelinus ir voveraites.

Aš galiu sutikti arba nesutikti. Galiu nesutikti su mintimi, kad negalima sakyti “šitas yra skanu, o šitas ne” (kol nuomonė nėra peršama kitiems), galiu nesutikti su teiginiu, kad reikėtų valgyti tik tai, kas sava (tada žiemą maitintumės raugintais kopūstais, o apie suši liktų pasvajoti). Bet galiu sutikti, kad maistas ir valgis skiriasi. Ir kad užsigerti sunkų mėsos patiekalą kava yra pavojinga sveikatai, net jei tai ir skanu. Ir kad pica su kečupu ir majonezo padažu yra picos išniekinimas.

O šiaip knygoje – vien Italija. Kažkaip saulėta darosi skaitant. Ir nuolat kyla noras prisėsti vynuogyne su duona, vynu, Parmos kumpiu ir tikruoju parmezanu. Šiaip rekomenduočiau knygą tiems, kurie visą gyvenimą valgo kelis patiekalus – makaronus, picą, virtinukus, kotletus, karbonadus. Gal jie ir nutėkš knygą į šalį, sakydami “tfu, snobas”. Bet parduotuvėje bent prieis prie alyvuogių aliejaus lentynos. Gal net pažiūrės, ar jis skaidrus, ar ne. Viskas gali baigtis tuo, kad nusipirks “pabandymui”. Žingsnelis po žingsnelio nuo maisto prie valgio.

“Džeinė Eir” – jau klasika, o “Rebeka” gerokai lengvesnio turinio. Nepaisant to, kad vienoje veikėjai važiuoja karietomis, o kitoje – automobiliais, dvarai, sėdėjimas prie židinio, ir ceremonijos yra tokios pačios. Netgi pagrindinė mintis – kad vyro sielos vis nepaleidžia buvusi žmona – yra tokia pati. Ir netgi abiejų knygų pabaigoje yra po didelį gaisrą. Žodžiu, susitikusios šios dvi merginos turėtų apie ką pašnekėti :)

Siužetas labai “browniškas”, t.y. holivudinis. Atkasė vieną daiktą, tada rado povandeninių stebuklų, atsirado ir blogiukų, ir meilės istorija, o galiausiai viskas susprogo. Bet didesnis klausimas man kyla ne dėl siužeto, o dėl stiliaus. Gal rašytojas labai domėjosi viskuo prieš kurdamas, gal šiaip norėjo pademonstruoti žinias, bet prikišo tiek terminų, smulkmenų, techninių detalių ir viso kito, kad vietomis atrodo, jog skaitai ne grožinę literatūrą, o fizikos arba istorijos vadovėlį. Nuobodu. Pvz., vietoj to, kad parašytų “atidarė liuką ir išlipo”, reikia skaityti visą pastraipą apie tai, kaip suko liuko rankenėlę, kam ji reikalinga ir kaip veikia, tada apie fizikines jėgas atidarinėjant liuką, dar keli sakiniai apie tai, kaip žmogus kelia koją… Žinoma, perdedu, bet vis tiek stilius toks.

Ir dar: visi knygos veikėjai yra puikūs istorijos žinovai, senųjų kalbų išmanytojai, narai, straigtasparnių pilotai ir kapitonai, įvairiausių ginklų ekspertai ir kovinių sporto šakų žinovai iš karto. Na na, tokių herojų nebūna net ir filmuose. Tikrai persistengta.

Įpratau skaityti rytais. Atvažiuoju į darbą per anksti, tada sėdžiu mašinoje arba ramstau palangę ir skaitau. Jau ne vieną knygą taip suskaičiau. Pastaroji labai gera buvo: Juan Marse “Driežo uodegėlės”. Aš net negalėčiau pasakyti apie ką ji. Gal apie karą, apie gyvenimą, kerštą, neapykantą ir apie meilę truputį, apie fantazijas, troškimus, apie skausmą ir prievartą. Supintos 12-mečio berniuko fantazijos su realybe. Nors tikrasis pasakotojas – dar negimęs vaikas, kurio likimas paaiškėja tik paskutiniuose puslapiuose. Vietomis net sunku atskirti, kas pasakoja. Bet istorija tokia gera, kad beveik viską imi pats išgyventi. Kadangi vaikystėje buvau siaubinga svajoklė ir gan lakios vaizduotės, nesunku buvo suprasti tą 12-metį.

Svirpliai ausyse, serganti nėščia mama, dingęs maištautojas tėvas su prarėžtu užpakaliu, lakūnas odine striuke ant sienos, apsimetėlis policininkas, prievartaujamas ir mušamas storulis draugas (jam ir reikia tų uodegėlių… hemarojui gydyti), kava su cukrumi, kinas, paliegęs šuo ir karštis. Labai gerai viską įsivaizdavau, gal todėl atrodo, kad ne knygą skaičiau, o filmą žiūrėjau.

O aš galvojau, kad man nepatinka ispanų rašytojų knygos. Bet po “Nados” ir “Driežo uodegėlių” imu keisti nuomonę. Dabar dar labai reikia “Merginos aukso kelnaitėmis“. Kai jau žinau rašymo stilių, įtariu, šita turėtų būti gera.

Be to, apsilankymas knygyne man yra toks pats malonumas, kaip skaityti popierinę knygą, o ne skaitmeninę. Taip, čia viena iš tų mažyčių manijų, kurias sau leidžiu. Knygos internete turėtų arba kainuoti gerokai pigiau (na, bent jau minus 5-6 litai nuo kiekvienos) arba būti nemokamai pristatomos, kad sau tai leisčiau. Nors turbūt vis tiek eičiau į paprastą knygyną jų pavartyti, o po to jau užsakinėčiau.

Knyga, pirkta internete yra Peter Hoeg “Tylioji mergaitė“. Geriausia iš mano Hoeg’o skaitytų knygų. Gal todėl, kad pagrindinis veikėjas kažkuo panašus į mane. Arba aš panaši į jį – viską turiu būtinai padaryti pati. Knyga niūroka, daug metaforų, sunkių dialogų bet labai patiko.

Kita Peter Hoeg knyga – “Moteris ir beždžionė“ nebuvo tokia gera. Bet stilius tas pats, todėl nepatikti man ji tiesiog negalėjo. Psichologijos-socialinių santykių-mokslinės fantastikos mišinį Hoeg’as derina idealiai. O šitoje dar ir šis tas naujo – zoofilija. Nors šitas žodis gal ir per grubus :)

Nespręsk apie knygą pagal jos viršelį – šitas posakis knygai Gail Sidonie Sobat “Marijos knyga“ tinka idealiai ir pažodžiui. Nu bet ir parašyk tu man tokią gerą knygą su tokiu viršeliu, kuris niekada nesugundytų jos pirkti :) Arba tas viršelis yra labai gera ironijos dozė. Nes Marija šitoje knygoje tai ta pati, tik visai kitokia. Ir istorija tokia įtikinanti, kad net juokas ima. Rekomenduoju visiems, kurie nėra fanatiškai tikintys.

Edna O’Brien “Vakaro šviesa“ – antra šios autorės skaityta knyga. Vaikystėje skaičiau jos novelių rinkinį, dabar išleistą kaip “Kaimo mergaičių trilogija” (atrodo :) ), tai iki šiol prisimenu. Bet šita knyga gerokai rimtesnė. Motinos ir dukros santykius turbūt sunku pavaizduoti lengvai, ypač tokius komplikuotus. Bet iš esmės vertinu teigiamai.

Christina Jones “Gal ir ne juokai… tad gerai pagalvokite, ko norėti…“ – knyga iš minkštaviršelinių skaitalų vasarai serijos. Gerai sueina tarpuose tarp rimtesnės grožinės literatūros, bet jau lėkštumas tai neišpasakytas :) Toks kaip holivudinės romantinės komedijos scenarijus: buvo vieniša moteris, ėmė gaminti magiškus valgius ir susitvarkė visas gyvenimas. Vat, kaip puiku.

Ian Caldwell, Dustin Thomason “Ketverto taisyklė“ – rašė rašė jaunieji amerikiečiai savo pirmą romaną, sudėjo į jį turbūt viską, ką žino, priedo visą savo studentiškos gyvenimo patirtį ir net nepastebėjo, kad neįdomi knyga gavosi. Beveik 500 puslapių apie maniakišką šifravimą net ir D. Browno gerbėjams gali būti per daug.

Aš prisipažinsiu, bet tikrai nesupratau Antonio Soler’o knygos “Anglų kelias“. Pirmiausia, tai pavadinimą buvau perskaičiusi “AngELų kelias” ir niekaip nesusiejau jo su knyga, tada nesupratau esmės ir prasmės ir visai nesupratau, ką ir kodėl jaučia veikėjai. Gal buvau per mažai įsigilinusi, bet bendras įspūdis ją perskaičius yra nekoks. T.y. visiškai joks.

O štai David Bienkowski “Nieko“ yra viena geresnių pastaruoju metu skaitytų knygų. Jei imsitės skaityti ir truputėlį užknis lenkiški keiksmažodžiai, vis tiek būtinai perskaitykite viską iki paskutinio sakinio. Nes jis gali prajuokinti iki ašarų, iš tikrųjų. O šiaip knyga, nors ir apie Lenkiją, labai tinka ir Lietuvai. Kapitalistinis smegenų plovimas, tualetinio popieriaus ir kepurės snapelio standartai… Patiks :)

Jau kažkur minėjau, kad Johno Irvingo “Naujojo Hampšyro viešbutis“ yra antra arba gal net pirma labiausiai patikusi jo knyga. O perskaičiusi esu visas lietuvių kalba. Knyga labai irvingiška, su visais jam būdingais atributais: Viena, meškomis, prostitutėmis, sportu ir kt. Suvalgiau greitai ir skaniai. Beje, radau labai juokingą lentelę apie Irvingo knygų tematiką (pasukit žemyn).

Tahir Shah “Kalifo rūmai: metai Kasablankoje“ kaip pradėjau skaityti, taip ir nesustojau. Taip gražiai ir juokingai mokėti papasakoti apie svetimą šalį, paminint visas jos gėrybes ir blogybes, sugeba tikrai ne kiekvienas. Skaičiau ir norėjau, kad nesibaigtų. Bet į Maroką gyventi nevažiuočiau. Mane per daug užknistų jų darbo stilius, kuris čia ir aprašytas.

Adrian Mathews “Vaistininko namai“ – kaip galima šitiek daug parašyti apie visišką nieką? Nusivyliau knyga. Skaičiau skaičiau, o perskaičiusi supratau, kad buvo neįdomu. Apie neva niekam nežinomą pirmąją pasaulyje nuotrauką, sukurtą gerokai anksčiau nei visi mano, galima buvo parašyti ir trumpesnį romaną. Ir gal net visai ne tokio stiliaus.

Paaugliškų filmų periodiškai nežiūriu, taigi patį filmą pamačiau prieš daugiau nei savaitę po to, kai bimbinėdama namie viena akimi spoksojau MTV filmų apdovanojimų kartojimą. O tada griebiausi knygų, nes supratau, kad filmas – kažkoks prastokas rašytinės istorijos trumpinys. Jis nei geras, nei blogas, tiesiog paprastas filmas :) Bet ačiū, kad priminė mielą gabaliuką.

Perskaičiusi knygas supratau, kodėl kilo ta isterija.

Pirma, tai ja tikrai susirgo visos paauglės. Jei man būtų 10 metų mažiau, svaigčiau ir aš. Tikrai. Nu jau tokią gyvenimo meilę, kaip pagrindinis knygos vampyras, tai kiekviena norėtų turėti. Tai ir dūsauja naktimis vampyriškus bučinius sapnuodamos (rimtesni santykiai prasideda tik ketvirtoje knygoje), o po to dar filmas su pasišiaušusiu išblyškėliu…

Antra, skaityti pasakiškai lengva. Skaičiau elektronines versijas (vargšės mano akys, bet neradau kur pasiskolinti, o pirkti neverta) ir keturias knygas įveikiau per savaitę. Popierinės tai iš vis turbūt po dvi vienai dienai :) Stilius kaip ir visų paaugliams skirtų knygų, bet neprikaišiotas žargono.

Trečia, knygose labai daug romantikos, meilės kančių, širdies žaizdų gydymo, gana tikroviško flirto. Neblogai aprašyti ir jausmai, kuriuos ne vienas patyrė paauglystėje. Nuteikia visai maloniai.

Na, ir ketvirta – vampyrai ir vilkolakiai čia tiesiog idealūs, visai kitokie nei įprasta ir jų neįmanoma nemylėti. Vampyrai spindi saulėje, yra labai gražūs ir protingi, romantiški, aistringi, gali būti vegetarai (medžioti tik gyvūnus) ir netgi žmogų įsimylėti. Jie kartais sutaria su karštakošiais, bet žaviais ir tvirtais vilkolakiais. Tiesiog vai vai vai :)

Nagi, puikus mišinys, ar ne? Labai tinkamas tokio amžiaus žmonės, kurie išprotėti gali dėl visko. Ir šypsausi skaitydama atsiliepimus, kad tai geriausios jų kada nors skaitytos knygos (nors kaip knygos jaunimui, jos man patrauklesnės už Harį Poterį), kad tai labai gili ir prasminga istorija, o ne vien tik romanas. Nieko tame baisaus nematau, bent jau kelias knygas bus perskaitę savo noru. Taigi, visi pasipiktinę šia isterija, žiūrėkit atlaidžiau. Praeis.

P.S. Patarimas mokyklinio amžiaus vaikinams. Jei norite, kad jus įsimylėtų pusę kiemo ir mokyklos merginų, paauginkit plaukus, madingai susivelkit ir jokiu būdu nesideginkit. Nepamirškite džinsų, marškinėlių, ir atsainiai užsivilktų marškinių arba laisvo stiliaus švarko. Sėkmė garantuota :)