In memorium Borisas Jelcinas

2007-04-24

Mirus Borisui Jelcinui, Lietuvoje nuvilnijo žurnalistų atodūsis – bus apie ką rašyti. Ir rašo: kas ir kur užuojautą pareiškė, kas į laidotuves važiuos. Tarptautinės naujienų agentūros, žinoma, čia suvaidino savo vaidmenį pateikdamos kalnus informacijos apie velionį.

Lietuvai gerai – atsirado nauja problema. Mes nepakankamai apdovanojome B. Jelciną! O ar apdovanojimas po mirties pakels mūsų šalies įvaizdį pasaulyje? Ne. Tada ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių vadovams bus aišku, kad mums B. Jelcino nuopelnai – paskutinėje vietoje. Kad sėdime apsikasę iki ausų VSD ir NSGK skandalais ir nematome nieko toliau pasienio. Kad apie žmogų galvojame tik jam mirus…

Ordinai, medaliai ir kiti blizgučiai – tik dar viena priemonė biudžetui tuštinti, bet tokios jau diplomatinės normos. Visgi graudūs Vytauto Landsbergio paveblenimai: „Vilniuje galėtų atsirasti Boriso Jelcino gatvė ar kas nors panašaus…“ taip primena visų a.a. Jurgos Iavanauskaitės „draugų“ verkšlenimus TV laidose po jos mirties. Įdomu, kodėl nemokame džiaugtis žmogumi, kol jis gyvas?

Dabar paspėliokime, kokia knyga bus perkamiausia šį mėnesį knygynuose? Aš manau, kad šita. Juk J. Ivanauskaitės „Odę džiaugsmui“ jau turime.

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 0