Dinozaurai

2012-09-20

Dvi lenkės bobulės susiraukusios nužvelgė mane pavymui (atsisukau – žinojau, kad spoksos). Turbūt galvoja, kad mamai rengtis coliukišku sijonėliu nedera. Ir mane nupurtė nuo prisiminimų.

Vaikystėje dalis mano draugų buvo Vilniaus lenkai. Geriausia draugė irgi. Sutarėme puikiai. Niekad nebuvo “karų” tarp lenkų ir lietuvių – gyvenom susimaišę, kartu žaisdavom, vėliau gerdavom :) Greičiau “kariaudavom” su rusais iš kitos gatvės. Aš mokiau taisyklingai lietuviškai rašyti, mane mokė lenkiškų žodžių. Niekada nebuvo priešpriešos ir šaipymosi “jis lenkas…” arba “jis lietuvis…”. Ir visai nesvarbu, kad lietuviai mokėsi lietuviškose mokyklose, o lenkai – lenkiškose. Kažkaip mums, jauniems, buvo visiškai dzin, kas tu toks, kur mokaisi ir kokia kalba bendrauji su tėvais.

Bet mūsų visų bobutėms nebuvo dzin. Pora lenkių bobulyčių itin nepalankiai žiūrėjo į mane – lietuvę, neva aš sugadinsiu jų anūkes. O mano bobutė irgi neslėpdavo pagiežos lenkams. Kodėl? Tikrai nežinau. Susitikusios jos paplonintais balsais pliurpdavo apie šį bei tą, o už akių apkalbinėdavo. Tik ne viena kitą, o anūkus. Tas lenkas toks ir anoks, o ta lietuvė jau kokia… O iš tiesų visi buvom vienodi. Statėm namelius medžiuose, kasėm bunkerius, kartu bėgiodavom rytais, sėdėdavom pamiškės aikštelėje prie staliuko (kurį patys susikalėm ir nušlifavom) ir iki vidurnakčio gerdavom arbatą, o kartais susikurdavom laužą ir kepdavom dešreles ir bulves. Buvo gera, nepaisant piktų akių, stebinčių mus pro namų langus.

Su siaubu skaičiau straipsnius apie lenkų protestus, apie moksleivius, kurie piktinasi, kad mokyklose jiems bus daugiau lietuvių kalbos… Nu, atsiprašau, bet tai siūlau jiems pažiūrėti, KAIP jie rašo lietuviškai. Po to su tokiom žiniom eina dirbti, žmonėms siunčia laiškus, o kas antrame žodyje – klaida. Ir kas jiems smegenis praplovė? Įtariu, tos pačios bobulės, dar iš senų laikų išsaugojusios neapykantą lietuviams ir Lietuvai. Pagieža užkrėtė savo vaikus, per juos – anūkus… Ir taip tęsis be galo be krašto, kol neliks Lietuvoje tomaševskių, atkakliai kabinančių makaronus jaunimui ant ausų. Iš pažįstamų žinau, kokia žiauri situacija yra Vilniaus rajone, kaip ten iš tikrųjų priverstinai yra lenkinami patys lietuviai ir rusų tautybės žmonės, kaip mokyklose ujamos lietuvės mokytojos, o sąmoningesni tėvai siunčia savo vaikus mokytis į Vilniaus miesto mokyklas.

O iš tiesų tai būtų dzin visiems, jei ne senoji sudinozaurėjusi karta. Nelinkiu aš jai išnykti, negražu. Bet būtų malonu sulaukti daugiau tolerancijos. Ne tik iš lenkų, bet ir iš lietuvių, dėl man nesuvokiamų priežasčių nesutinkančių, kad pase pavardes būtų galima rašyti nelietuviškais rašmenimis.

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 2

jolanta

2012-09-20 15:07

Nu, ir pavarei tu čia! Turbūt bobulės rimtai įsiėdusios buvo :)

AliusV

2012-09-27 0:12

Visiskai pritariu Dinozaurai. Jei dabartine valdzia nebutu taip ziauriai uzsirustinusi del tu rasmenu pasuose bei gatviu pavadinimu (ypac del ju) tai ir su Lenkija nebutu paslije santykiai. O juk kitose pasaulio salyse, nereikia toli – toje pacioje ES, puikuojasi keliu kalbu gatviu pavadinimai ir nieko. Atvirksciai – pamatai ir gera “ant sirdies”, nejucia susimastai apie tolerancija