Diagnozė – vienturtis

2008-01-16

Žodžių junginiai “mano brolis” ar “mano sesuo” man svetimi. Todėl, kad esu vienturtė. Skaitau H. Murakami knygą “Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės“, kurios herojus taip pat yra vienturtis ir dėl to vaikystėje kompleksavo. Pagalvojau apie save. Ar būtų kas nors kitaip, jei turėčiau sesę ar brolį?

Kaip rašo H. Murakami knygoje, “Mano pasaulyje egzistavo giliai įsišaknijęs įsitikinimas, kad vienturtis yra nesavarankiškas, tėvų lepinamas ir labai savanaudiškas vaikas”. Arba “Tas žodis visada tarsi pirštu baksnodavo tiesiai į mane: “Tu netobulas!”. Tiesa, vaikystėje ir manęs gailėdavo kai kurios tetos, kad esu vienturtė. Atseit, vargšelė, neturi su kuo bendrauti, išlepinta.

Bet juk taip nėra. Niekas manęs per daug nelepino. Nemokėjimą pasidalinti, pavyzdžiui, skanumynais, tėvai išgujo ilgais moralais. Tiesa, namie neturėdavau su kuo žaisti, užtat kieme buvo pilna draugų. Ir puikiai su jais sutariau. Nebuvau ir nesu savanaudiška. O dėl savarankiškumo – kaip tik tiek vaikystėje, tiek paauglystėje buvau labai savarankiška. Kai kitiems mamos ruošdavo pusryčius ir tempdavo iš lovos, pati atsikeldavau į mokyklą, pavalgydavau ir kartais pažadindavau po darbų pavargusius tėvus. Už rankutės manęs nereikėjo vedžioti.

Manau, kad toks “vienturtiškumas” – tik į naudą. Galbūt tai suteikė rimtumo, mat augdama viena, įpratau situacijas aptarti pati su savimi ir per daug kitiems nesipasakoti. Žinoma, tai labai priklauso nuo tėvų. Jei jie vaiką lepina kaip vienintelę ir nepakartojamą savo atžalą, saugo nuo visko ir atleidžia visus nusižengimus, iš vienturčio gali išaugti tikras monstras.

Tačiau žinau ne vieną atvejį, kaip tokie monstriukai išauga dviejų vaikų šeimose. Kai vienas yra žymiai vyresnis už kitą, antrajam visuomet pasiseka labiau. Tėvai vyresni, vaikas greičiausiai antras ir paskutinis, galbūt geriau uždirba nei jaunystėje, taigi lepina savo antrąjį kaip tik išmanydami. Tuomet gresia tik nesutarimai ir pavydas. Pirmagimis jaučiasi nei vienturtis, nei turintis brolį/seserį. Greičiau užmirštas ir įskaudintas.

Šiandien daugiau nei 10 metų už mane vyresnis kolega pasakė, kad taip pat yra vienturtis. Tačiau jam gaila, kad neturi brolių ar seserų. Sako, būtų taip lengviau gyventi. Gal. Tačiau kartais broliai ar seserys, kurie pasuka ne tuo keliu, tik sukelia rūpesčių. Ir pažįstu kelis asmenis, kurie daug mieliau būtų buvę vienturčiai.

Negaliu pasakyti, koks jausmas būtų, jei vaikystę būčiau praleidusi su broliu ar seserimi. Manau, kad būčiau visai kitokia. Patyrusi daugiau nusivylimų, galbūt ne tokia savimi pasitikinti. Juk artimieji visuomet moka sugriauti iliuzijas. Ar man būtų geriau – nežinau. Bet šiaip esu patenkinta. Žinoma, ima baltas pavydas, kad kiti visuomet turi dar vieną ar kelis artimus žmones, su kuriais susitikti gali vidury nakties ir pasiguosti. Su jais galima pasidalinti rūpesčiais, išsipasakoti, jie tau pagelbės, kai bus sunku. Su jais lengva kalbėtis, nes jie apie tave žino beveik viską.

Todėl ir aš norėčiau kelių vaikų. Standartiškai, dviejų. Nes vienturtį nežinau ar išauklėsiu, o daugiau bijau nesuvaldyti. Ir metų skirtumas neturėtų būti didelis. Nes vyresniajam nenorėčiau užkrauti auklės vaidmens, o ir žaisti jiems būtų smagiau. Pati niekada neprašiau brolio ar sesers, bent jau neprisimenu, tačiau savo vaikams norėčiau suteikti kitokią patirtį.

Žinau, kad turintys brolių ar seserų man pasakys “oi, kaip nenorėčiau būti vienturtis, juk daug geriau, kai turi tokį artimą žmogų”. Galbūt. Bet vienturčių bėdos, savanaudiškumas ir lepumas – tik stereotipas. Jie gal tik uždaresni. Įpratę “žaisti” vieni. Tačiau tikrai ne blogesni už kitus.

Kategorija: Visko po truputį | Komentarų: 12

Salomėja

2008-01-16 17:27

Na mano brangusis vienturtis. Gal todėl dažnai mėgdavo kartoti “esu priprates buti vienas”. Kažkaip jo tikrai nelepino ir net kalėdų senis nebenešė dovanų nuo tada kai jis suprato, kad jo nėra.
Aš pati turiu brolį. Vaikystėje kažkaip buvau lyderė, jis mano šešėlis. Tikrai nebuvom artimi. Tačiau dabar užaugus, jau turiu vienu draugu daugiau.

Jolanta

2008-01-16 17:54

:)) Vaizdelis labai pažįstamas ..Jei rimtai, tai puiku būtų turėti artimą sielai seserį ar brolį, į kur galėtum kreiptis vyriškos pagalbos. Bet nieko baisiau nėra, kai jį turi ir jis tau sukelia begalę problemų ir skausmo.
Iš autorės pasakojimo apie vaikystę susidaro įspūdis, kad ji sulaukė per mažai tėvų dėmesio ar net buvo per mažai mylima .. :)

Laura

2008-01-16 18:02

Mylima autorė tikrai buvo pakankamai ir nesijaučia nei nuskriausta, nei palikta be dėmesio :) Juk lepinimas nereiškia meilės. Greičiau pataikavimą vaikui :) Pažįstu ir žmogų, kuris prisipažino buvo lepinamas, bet niekada nepajautė tėvų meilės…

Jolanta

2008-01-16 18:51

Kartais pamąstau, kad meilė vaikui reiškia pasitikėjimą juo, jo vertinimą kaip asmenybę, pokalbiai kaip su rimtu partneriu.. Bet dažnai protingos mintys ateina gerokai per vėlai :D

Dovilė

2008-01-16 20:32

Nemanau, jog buvau lepinama, o gi išgirdę žmonės, jog esu vienturtė, nenustemba. Bet ne vien brolių/seserų turėjimas formuoja charakterį. Dar yra šis tas įgimto, yra tėvai, mokykla, kiemo draugai, televizija ir dar velniai žino kas.
Faktas, kad niekada ir nenorėjau brolio ar sesers.

Blogorama #311 : nežinau.lt

2008-01-16 20:51

[...] Išvados. Lietuviai yra tragiškai nelaimingi, nes per mažai uždirba, turi daug ir sunkiai mokytis, nuolat dairosi į praeitį ir kabinėjasi prie vienas kito vaikystės. [...]

Vax

2008-01-16 21:02

Hm, na as irgi vienturtis, bet nejauciu jokios diskomforto. Vienturtis ir tiek (:

elt.lt » Blog Archive » Apžvalga. Šiandien aš skaičiau… #26

2008-01-17 1:44

[...] Novum šį kartą svarsto, ar ne geriau būti vienturte, nei turėti brolių ir seserų… [...]

Justinas Beinorius

2008-01-25 21:36

Turiu dvi seses ir vieną brolį, visi jie jaunesni už mane, tačiau tikrai nenorėčiau, kad situacija šeimoje būtų kitokia.

Jauniausioji sesuo gimė prieš du metus (vėlyvas vaikas) ir kai pamačiau, kad mama su pilvu vaikšo galima sakyti net ir pyktis suėmė.. Dabar, kai ji gyvena mūsų šeimoje jau keletą metų, atrodo, kad visą pasaulį dėl jos ateities nugriaučiau. Aš ją taip myliu..

Kiek vyresni, bet vis dar mokyklinio amžiaus brolis su seserim visad buvo tokie, kurie “užknisa”. Tai jiems leisk prie kompiuterio, tai dar kažkas. Bet.. galiausiai vienas prisėdęs supranti, kad tai didžiulis turtas.

Įdomiausia, kai per šventes susitinka mano tėvai su savo broliais ir seserim. Matai kaip jie bendrauja, pykstasi visai kaip vaikystėje, tačiau jų akyse meilė ir pagarba. O nuotraukos nuotraukos… Kaip gražu nuotraukose matyti brolį ir seserį nespalvotoje nuotraukoje, kažkur pusnynuose. Ech :)

Saule

2008-12-12 12:13

As taip pat vienturte ir man tie zodziai “sese, brolis” yra labai svetimi. Augau tik tarp vyresniu zmoniu, kieme nebuvo mano bendraamziu, tik vyresni, tad ir zaidimu su lelem nebuvo. su pliusiniais zaisliukais tik viena kiek pasizaisdavau. Neturejau nei pusbroliu, nei pusseseriu.
Kiti stebedavo, kaip as viena galiu vaikscioti i kino teatra ar tiesiog eit i miesta pasivaikscioti. O man tai normalu, nes visuomet buvau pakankamai savarankiska. Turejau draugu, bet niekad nemokejau ir nemoku su draugem eit i parduotuves apsipirketi pvz.
Dabar turiu mylima zmogu ir man to daugiau nei pakanka. Ir jokio vaiko nenoriu, nes neisivaizduoju, kad su kazkuo reiketu nuolat buti. Isproteciau be vienatves. Nes neesu kompanijos, vakareliu zmogus. Man vienas zmogus salia tai daugiau nei pakankamai, o trecias – nereikalingas.

Jurga

2008-12-15 14:21

As taip pat vienturte, ir sutinku su viskuo, kas cia rasoma, tik del pasitikejimo savimi… As kaip tik nepasitikiu savimi, nes visa gyvenima privalau nesti tobulumo nasta – geriausiai besimokancios, pacios graziausios, pacios talentingiausios, pacios puikiausios,… – kurios nebepakeliu :(

Laura

2008-12-15 17:10

Aš irgi mėgstu vienatvę. Ir taip pat nemoku eiti su draugėmis apsipirkinėti :) Turbūt vienturčių toks bruožas – nebijoti vienatvės.

O tobulumo naštos nešti man neteko. Nei mane per daug gyrė, nei per daug iš manęs reikalavo. Tai jau tėvų žalingas įprotis iš savo vaikų suformuoti idealus. Nebepakėlę tokios naštos jie tiesiog spjauna į viską ir pasuka priešingu keliu. Gal, Jurga, reikėtų po truputį tapti savimi? Juk gyveni savo gyvenimą :)