Aleksandr Solženicyn “Viena Ivano Denisovičiaus diena”

2012-10-02

Esu skaičiusi apie tremtį ir apie vokiečių koncentracijos stovyklas, bet štai apie rusiškus kalėjimus-lagerius, kuriuose žmonės išnaudojami kaip nemokama darbo jėga, anksčiau neteko. Todėl buvo įdomu. Perskaičiusi pagalvojau, kad mūsų kaliniai gi irgi galėtų visuomenei naudingus darbus dirbti. Tik va, labai jau daug apsaugos reikėtų… Gi dabar ne sovietmetis, su šautuvo buože viešumoj per kuprą neužvažiuosi.

Aleksandr Solženicyn “Viena Ivano Denisovičiaus diena”

Cenzūra. Ši knygutė pirmą kartą lietuviškai išleista buvo 1961 m., o tai jau kažkas nesuvokiamo. Tiesiog taip sutapo aplinkybės (tinkamas redaktorius, tinkamas šalies vadas, tinkamas metas), kad knyga nepražuvo visiškai. Tiesa, buvo cenzūruota. Naujajame leidime visos anksčiau “iškirptos” vietos surašytos kursyvu. Gražu stebėti, kaip be jų daug kur keičiasi teksto prasmė.

Smagumas. Šiaip jau kalėti lageryje, srėbti vandeningą košę ir dirbti spiginančiame šaltyje nieko smagaus. Bet va, knygos veikėjui Šuchovui pasitaikė viena gera diena – ji čia visa ir aprašyta. Košės pavogė, darbo sąlygos geresnės teko, dirbt sekėsi, slapčia geležiuką į lagerį prasinešė, vakare dar antrą porciją košės susikombinavo, tabako spėjo įsigyti. Žodžiu, būna sau žmogus ir džiaugiasi tuo, ką turi. Net ir sunkiu darbu, kuris vienintelis gelbsti nuo šalčio. Optimistiška knyga, tik man labai pritrūko bent trupinuko sarkazmo, kurį prisimenu iš “Dievų miško”.

Nuobodybė. Knyga trumputė, juk aprašoma viena diena, bet kai kurios vietos visgi ištęstos. Atsibodo skaityti apie mūrijimą, kaip ten vieną eilę po kitos varo, vėl ir vėl, ir vėl… Na, autorius pats mūrininkas buvo, tai labai įsijautė. Dar kelis dialogus tiesiog akimis permečiau – nei jie vietoje buvo, nei įdomūs. O kai ko, pvz., gyvenimo barakuose, man buvo per mažai.

Vertinu 6/10

Kategorija: Knygos | Komentarų: 0